Vilnius ypatingas tuo, kad visada turi, ką papasakoti, kur nuvesti, ką parodyti. Grindinio akmuo, įtrūkis sienoje, nukritusi šaka miesto parke ar troleibuso ūsai – viskas čia kuria kontekstus. Istorinius, kultūrinius, ekonominius, socialinius. Šie tampa vaisinga terpe kūrybai.
Ciklas „Atgyjantis literatūros miestas“ kviečia pažinti Vilnių kaip literatūros erdvę. Ne vien tokią, kuri prisikelia prozoje ar eilėse, bet ir tapusią prieglobsčiu rašytojų kasdienybei.
Kairysis Tauro kalno šlaitas garsus dėl Profesorių namo, į kurį 1940 m. pradėjo keltis profesoriai, pakviesti dėstyti Vilniaus universitete. Literatūriniame pasauliui tai taip pat svarbi vieta – čia gyveno ir kūrė rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas. Apie vieną šio namo butą pasakoja Profesorių namo parodų ir ekskursijų kuratorė Miglė Baltrukevičienė.
Namas su dviem laiptinėm ir slėptuve
Pagal modernizmo liuksus klasės standartus pastatytas namas buvo suprojektuotas kitaip, nei įprasta to meto būstams: „1935-aisiais inžinierius Dawidas Strugaczas užsakė architektui Mojżeszei Cholemui parengti reprezentacinio daugiabučio projektą. Pagal pirminį sumanymą visi šio namo butai turėjo būti nuomojami miesto gyventojams. To meto kontekste tai yra truputį neįprasta. Jeigu asmuo funduodavo namą, tai antro arba trečio aukšto bute gyvendavo pats, o likusius nuomodavo. Inžinierius D. Strugaczas rezidavo dabartinės Baltarusijos teritorijoje – Ašmenoje. Į Vilnių keltis jis neplanavo ir į šitą namą žiūrėjo kaip į pajamų gavimo priemonę.“
Namas turėjo dvi laiptines: paradinę ir juodąją, kitaip vadinamą tarnų. „Paradinė laiptinė atrodė labai prabangiai, buvo dažyta švelniai gelsva spalva, ant turėklų buvo aukso imitacijos atbraila, ant kiekvieno posūkio po varinį bumbulą. Vilniaus gyventojai sakydavo, kad šito namo laiptinė žėri kaip saulė.
Vadinamoji juodoji arba tarnų laiptinė vedė į butų virtuves. Ji pasakoja savo istoriją. Šiame name gyveno Georges Matoré – prancūzas, arabų kalbų specialistas. Į Vilnių jis atvyko kaip prancūzų kalbos specialistas, buvo pakviestas dėstyti į Vilniaus universitetą. Greta visų kitų savo talentų jis garsėjo tuo, kad mokėjo taip nupiešti antspaudą, jog iš pirmo žvilgsnio niekas neatskirdavo – tikras ar padirbtas. Juodąja laiptine atvesdavo žydus, G. Matoré padirbdavo dokumentus ir ta pačia laiptine, toliau nuo pašalinių akių, juos išvesdavo į miestą. Šis namas buvo pogrindžio kelių susikirtimo vieta. Nemažai čia gyvenusių žmonių – Balys ir Vanda Sruogos, Kazys Boruta, Konstantinas Jablonskis – buvo apdovanoti Žūvančių gelbėjimo kryžiais“, – pasakoja kuratorė.
Kita šio namo paslaptis slypi kambarių plote – septynių iš aštuonių butų plotas yra 120 kvadratinių metrų. Pirmo aukšto butas, priklausęs V. Krėvei-Mickevičiui, yra dvidešimt kvadratų mažesnis: „Inžinierius D. Strugaczas suprato, kad, atvykęs susirinkti nuomos, nespės per dieną susitvarkyti reikalų, todėl paprašė M. Cholemo, kad suprojektuotų mažą 20 kvadratų butuką, kuriame būtų tik virtuvė, santechninis mazgas ir vienas miegamasis kambarys. Senbuviai šio namo gyventojai jį pavadino sargo nameliu. Jis tapo slaptaviete, kurioje gyveno Itanas Finkelšteinas, Andrejus Sacharovas. Kai Nadezhda Mandelstam bėgo iš Rusijos, taip pat buvo ten apsistojusi. Jis tam puikiai tiko todėl, kad iš paradinės laiptinės į jį neįmanoma patekti, reikia eiti per vidinį kiemą. Kadangi modernistinis namas turi aiškų zoninį išplanavimą, joks svečias neleido sau kišti nosies į buitines patalpas, vidinį kiemą ar į tarnų laiptinę.“
„Dievų miško“ butas
Kartu su Vilniaus krašto atgavimu 1939-aisiais buvo pradėta rūpintis ir istorinio Vilniaus universiteto atkūrimu. Dauguma Vakarų Europoje studijas baigusių profesorių čia atvyko iš Kauno. „Pirmasis trečiojo buto gyventojas buvo profesorius B. Sruoga su savo šeima. Jis čia gyveno iki 1943-ųjų kovo 16 d., kai iš šito buto buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tuo tarpu Sruogienė su dukra pasitraukė į Žemaitiją, vėliau į Vakarus. Kad butas nebūtų sunaikintas ir išgrobstytas, jame trumpai gyveno puiki Sruogų draugė Jadvyga Čiurlionytė su vyru Kaziu Boruta.
1945 m. B. Sruoga grįžo į šį butą, akademikų kartais pavadinamą „Dievų miško“ butu. Būtent čia B. Sruoga pabaigė ir perrinko mašinėle „Dievų miško“ rankraštį.
Vienas šio buto balkonas atsiveria į Tauro kalną. Anuomet dabartine Tauro gatve į stotį būdavo vedami kaliniai iš KGB rūmų ir Lukiškių kalėjimo. Stotyje juos sodindavo į traukinius ir veždavo į lagerius. Eidami kaliniai iš kišenių mėtydavo popierėlius, kur būdavo užrašyti vardai, pavardės, adresai, prašymai ką nors pranešti artimiesiems. Prisimenama, kad ir B. Sruoga, grįžęs iš Štuthofo, stebėdavo šį procesą ir verkdavo.
Šiame bute jis praleido paskutinius dvejus gyvenimo metus ir 1947 m. spalio 16 d. mirė“, – teigia M. Baltrukevičienė.
Trys autentiški kambariai
Po B. Sruogos mirties iš pirmo aukšto čia atsikraustė V. Mykolaitis-Putinas. Pasak kuratorės, V. Mykolaičio-Putino vardu šis memorialinis butas vadinamas todėl, kad jame yra trys autentiški kambariai su išlikusiais jo baldais, apstatymu, dokumentais bei meno kūriniais. Mykolaičių šeima čia daugiausia laiko praleisdavo mokslo metais, žiemos sezonu, o vasaroti išvykdavo į savo namą Kaune arba vasarnamį Kačerginėje.
M. Baltrukevičienė pastebi, kad vos įėjus į svetainę akis pirmiausia kliūna už valgomojo stalo: „V. Mykolaičio-Putino sūnėnas Vytautas Balčiūnas prisimena, kad prie šio stalo visada būdavo laikomasi griežtos tvarkos, visi turėjo savo sėdėjimo vietas, kurių niekada nekeisdavo. Prisimenama, kad V. Mykolaičio-Putino vieta buvo iš stalo dešinės, arčiau balkono, o Mykolaitienė visada sėdėdavo vadinamoje krikštasuolėje stalo gale.“
Bene kiekviena buto detalė neatsitiktinė ir mena ne tik buvusių šeimininkų įpročius, bet ir to laikotarpio akademinio, literatūrinio gyvenimo peripetijas: „Ant bufetuko matome pačią pirmąją „Poezijos paukštę“. Ji yra dedikuota Justinui Marcinkevičiui. Kyla klausimas, kodėl ji yra čia? Kai buvo paskelbtas pirmasis „Poezijos pavasario“ konkursas, niekas net neabejojo, kad paukštė turi atitekti V. Mykolaičiui-Putinui. Tačiau taip nenutiko ir ji buvo skirta J. Marcinkevičiui. Aišku, tai sukėlė pasipiktinimą. Kai J. Marcinkevičius iškeliavo anapilin, jo našlė atėjo į renginį šitame bute ir padovanojo šią paukštę V. Mykolaičio-Putino butui, pasakiusi, kad paukštė turi grįžti pas šeimininką.“
Pasak muziejininkės, viso buto širdis yra darbo kabinetas, kuriame V. Mykolaitis-Putinas ruošdavosi paskaitoms ir priimdavo svečius. „Čia buvo pagrindinė erdvė, kurioje jis praleisdavo daugiausia laiko. Kaip prisimena artimieji, armonikinės durys visada būdavo uždarytos. V. Mykolaitis-Putinas iš kabineto išeidavo tik pavalgyti, o visą dieną skirdavo darbui“, – sako ji.
V. Mykolaičiui-Putinui septyniasdešimtmečio proga Aldonos Molnikaitės tapytame portrete galima įžiūrėti tuos pačius art deco stiliaus baldus, kurie ir dabar stovi darbo kabinete. M. Baltrukevičienė teigia, kad profesoriaus darbo stalą visada saugojo papūga: „Nėra duomenų, ar jis ją pirko, ar gavo dovanų, bet ji tapo savotišku simboliui. Jai ant kaklo puikuojasi laikrodis, kurį V. Mykolaitis-Putinas įsigijo prieš stodamas į Seinų kunigų seminariją.“
Trečiasis ir paskutinis autentiškas kambarys – miegamasis. Čia galima pamatyti lovą su skirtingų aukščių čiužiniais, kiniško šilko lovatieses, kvarco lempą, spintą su V. Mykolaičio-Putino drabužiais, seifą bei tik vieną kartą įjungtą televizorių.
Absoliuti klausa, pianinai ir paskutinis kūrinys
Apie V. Mykolaičio-Putino talentus bute byloja pianinas ir katpedėlės. M. Baltrukevičienė pasakoja, kad muzikos pasaulis profesoriui visada buvo labai svarbus: „Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje V. Mykolaitis-Putinas aktyviai įsitraukė į choro veiklą, vesdavo dainų sąsiuvinius. Manoma, kad jis turėjo absoliučią klausą. Kaip mėgstame sakyti, kai vienas jutimas susilpnėja, kitas sustiprėja. Ant stalo matome mėgstamiausias profesoriaus gėles – geltonas katpedėles. Jis buvo daltonikas ir matė tik pilką bei geltoną spalvas.
Seinų kunigų seminarijoje V. Mykolaitis-Putinas vadovavo chorui ir išmoko groti vargonais. Išvykęs studijuoti į Miuncheną, į muziką pasinėrė stačia galva. Vidurio ir Rytų Europoje buvo manoma, kad kunigui nepridera vaikščioti į spektaklius, koncertus – neva tai žemina jo luomą. Vokietijoje tokios nuostatos nebuvo ir jis kiekvieną dieną vaikščiodavo į Filharmoniją. Kaip pats sakė, jeigu ne muzika, nebūtų ir jo poezijos. Iš tiesų, V. Mykolaičio-Putino poezija yralabai muzikali.
Vos grįžęs iš Miuncheno į Kauną, V. Mykolaitis-Putinas nusipirko pianiną. Tačiau jį ištiko tragiškas likimas. Norėdami pasistatyti namą Kaune, Mykolaičiai pasiėmė gana didelę paskolą. Okupacijos metais buvo pagrasinta per labai trumpą laiką atiduoti visą paskolą arba iš jų bus atimtas visas turtas. Pianinas buvo parduotas, o paskola padengta gautais pinigais. Apie 1946 m. V. Mykolaitis-Putinas nusipirko pianiną „Schroder“, kuris ir stovi šio buto svetainėje.
V. Mykolaitis-Putinas niekada negrodavo draugams ar kolegoms. Visada tik sau arba savo šeimai. Šiuo pianinu V. Mykolaitis-Putinas skambino tol, kol galėjo. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis skundėsi galvos svaigimu ir prie pianino sėsti negalėjo, bet tai buvo būtina jo namų dalis. Taip pat turėjo patefoną, plokštelių kolekciją ir du radijo aparatus.
E. Mykolaitienė prisimena, kad vakarą prieš mirtį profesorius paprašė vakarienę patiekti valandą anksčiau, kad galėtų pasiklausyti per radiją transliuojamo Berliozo Requiem. Tai buvo paskutinis kūrinys, kurį jis girdėjo.“
Kovos su ligomis
Pasak pašnekovės, Mykolaičiai nuolat kovojo su ligomis ir ieškojo būdų, kaip pasveikti patiems bei pagydyti savo globotinius. „E. Mykolaitienė stengėsi ir rūpinosi V. Mykolaičio-Putino sveikata, nors pati buvo širdininkė. Ji turėjo storus sveikatinimosi receptų sąsiuvinius. Vyrui ji turėjo ypatingą receptą: tarnaitei liepdavo nueiti į tuo metu vadinamus Valakumpius ir parnešti du skruzdėlynus. Iškratydavo juos į vonią, užplikydavo verdančiu vandeniu ir V. Mykolaitis-Putinas turėdavo mirkti vonioje 20 minučių, kad skruzdžių rūgštis atliktų savo darbą. Taip darydavo, kad oda būtų graži ir V. Mykolaitis-Putinas nesusirgtų reumatu.
Nors savo vaikų Mykolaičiai neturėjo, užaugino nemenką būrį svetimų. Jie išsirinkdavo globoti sergančius, silpnus vaikus. Juos gydydavo, mokslindavo ir leisdavo į gyvenimą. Buvo du globotiniai, kurie čia gyveno ilgiausiai – V. Balčiūnas, sirgęs sunkia širdies liga, ir Janina Mykolaitytė, vėliau Biliūnienė, sirgusi džiova. Ji prisimena, kad jos dėdė azartiškai kovodavo su jos liga. Parėjęs iš miesto V. Mykolaitis-Putinas parsinešdavo rudo stiklo butelį baltų miltelių, prisikarpydavo 50 popieriukų, pasiskolindavo laboratorines svarstykles iš trečiame aukšte gyvenusio chemiko, sverdavo miltelius po 2,5 gramo ir gamindavo jai tabletes.
Farmacininkai sako, kad bute išlikę vaistų buteliukai panašūs į tokius, kuriuose anksčiau buvo pardavinėjamas valerijonas. V. Mykolaitis-Putinas garsėjo kaip itin silpnos sveikatos žmogus, tačiau gydytojai negalėdavo rasti jokių objektyvių jo negalavimų priežasčių. Greičiausiai, beveik visos jo ligos buvo psichosomatinės kilmės. Tai neturėtų stebinti. Okupacijų metais jis žinojo, kad visą laiką yra sekamas, kad verbuojami studentai, pranešinėjantys, ką jis kalba per paskaitas. Gyvenant su nuolatine tremties ir lagerio grėsme virš galvos, valerijonas jam buvo reikalingas.“
Projektą iš dalies remia Vilniaus miesto savivaldybė.