Ženklų apie Vilnių kaip literatūros miestą apstu – nuo čia kūrusių ir kuriančių plunksnos meistrų iki apdainuoto senamiesčio ar net Žirmūnų patiltės varnėno. Apie literatūrinį miestą šneka ir tinkamai prakalbinti sostinės pastatai. Nauja ciklo „Atgyjantis literatūros miestas“ dalis kviečia įsiklausyti į Pamėnkalnio vilos istoriją, kurią pasakoja ekskursijų kuratorė ir edukatorė Justina Juozėnaitė bei vyriausioji rinkinių kuratorė Gerda Žalkauskaitė.
Miglotas tarpukario laikotarpis, nomenklatūrinių veikėjų butai, Vilniaus rašytojų ir Venclovų namai-muziejus – tokią kaitą mena ne taip ir senai pavadinimą pakeitusi Pamėnkalnio vila. Pašnekovės pastatą vadina XX a. istorijų, biografijų, net ideologijų susikirtimo vieta. Galbūt kaip tik todėl šiandien ji tampa diskusijos ir dialogo erdve.
Vila Pamėklių kalne
Pamėnkalnio vila savo pavadinimą įgijo neatsitiktinai. J. Juozėnaitė, aptardama vilos architektūros integraciją į reljefą, paaiškina ir jos pavadinimo kilmę: „Pasakojant apie patį namą ir jo architektūrą, labai svarbi vilos aplinka, reljefas ir tai, kad ji skirtingais lygiais integruota į kalno papėdę. Terasinis šlaitas – būtent Tauro kalno prieigoms būdingas reljefas. Iš tikrųjų, čia ir yra Tauro kalnas, kuris anksčiau vadinosi Góra Bouffałowa. Išvertus, tai irgi tauras (arba jautis), tačiau Juozapas Daraškevičius Boufalas buvo asmenybė, žemvaldys. Dar anksčiau kalnas buvo vadinamas velniakalniu, pamėklių kalnu. Iš to ir kilo pavadinimas – Pamėnkalnis.
Pirmasis vilos adresas buvo Uosto g. 22. 1959 m. įkūrus Petro Cvirkos skverą, gatvė pervardinta Petro Cvirkos vardu. Taip pat keitėsi ir namo numeris – iš 22 tapo 24. Apie 1990-uosius gatvė tampa Pamėnkalnio.“
Vos per metus 1938 m. baigtos statyti vilos sklypą įsigijo žymi to meto advokatė Stanislawa Kiaksztowa su vyru, Antakalnio karo ligoninės komendantu Antoni Kiakszto. Vilą projektavo žinomi to meto Vilniaus architektai Janas Borowskis ir Icchokas Smorgonskis. „Vieno jų likimas labai liūdnas. I. Smorgonskis buvo žydų kilmės ir žuvo Holokausto metu. J. Borowskis po karo repatrijavo iš Vilniaus ir persikėlė į Gdanską, kur atstatinėjo sugriautą miestą“, – sako J. Juozėnaitė.
G. Žalkauskaitė atkreipia dėmesį, kad pati vilos sąvoka savaime suponuoja apie tarpukario laikotarpį. Panašiu metu Naujamiestyje ir Žvėryne buvo pastatyta nemažai modernistinių vilų. „Daugiausia tarpukarinės autentikos yra išlikę svetainėje. Reikia atkreipti dėmesį į ąžuolines grindis, aplink sienas išlikusius medinius apkaltus. Kitas svarbus tarpukarinis eksponatas – balta koklinė krosnis virtuvėje. Taip pat išliko unikalios mozaikinio betono palangės, mediniai langai ir radiatoriai“, – pastebi pašnekovė.
Pasak J. Juozėnaitės, pastatas prieškariu atrodė kiek kitaip: „Antrame aukšte nebuvo vieno kambario. Dar tiksliai negalime pasakyti, kada, bet greičiausiai apie 1945-1946 m. buvo pristatytas vienas papildomas kambarys antrame aukšte. Bieliauskų šeima ten įsirengė miegamąjį. Šiuo metu vyksta išsamus tyrimas, kuris atskleis, kaip tuo metu pastatas buvo sutankintas ir performuoti kambariai.
Šiuo požiūriu vila nėra išskirtinė Vilniaus žemėlapyje. Daugybė namų buvo suskirstyti į butus ar kitaip perskirstytos jų patalpos. Kai kurie jų paversti komunaliniais. Šioje viloje butai netapo komunaliniais, nes juose gyveno sovietiniai veikėjai, tuometinis elitas.
Pirmame aukšte yra išlikusios autentiškos medinės dvivėrės durys. Panašios durys, tikėtina, buvo ir praėjime tarp vestibiulio ir svetainės. Tačiau pokariu Eliza Račkauskaitė – Venclovienė, kuri rūpinosi buto interjeru, nusprendė užtverti šį praėjimą ir vietoje jo įrengti knygų lentyną, taip atsiskiriant nuo kaimynų. Taip pat buvo panaikintas buvęs įėjimas į vakarinį miegamąjį iškertant duris kitoje vietoje. Taigi, dabar čia matome pokario vaizdą.“
Džiazas ir pogrindis
Dažnai apie vilą sakoma, kad čia pynėsi ir prasilenkė daugelio rašytojų, literatų likimai. Nors šaltinių apie tarpukario laikotarpį šiame name išlikę nedaug, vis tik keletą liudijimų galima rasti. Vieną jų mini ir J. Juozėnaitė: „Tikrieji šio namo savininkai Antrojo pasaulinio karo metu nuomojo kambarius skirtingiems žmonėms. Dalis tų žmonių po karo išgarsėjo. Pavyzdžiui, Leopoldas Tyrmandas Lenkijoje tapo žinomu rašytoju. Vilniuje jis atsidūrė 1939 m. kaip karo pabėgėlis ir apsigyveno antrame aukšte. Išsinuomojo kambarį su savo draugu Leszeku Zawisza. Pastarasis atsiminimuose aprašo, kaip jie su būsimuoju žymiuoju rašytoju rūsyje užsiėmė boksu, kaip abu ieškojo džiazo plokštelių. Nors tai jau buvo sovietų užimtas miestas, viloje vyko aktyvus gyvenimas. Naktimis L. Zawiszos kambaryje spausdinimo mašinėle jie leisdavo pogrindžio laikraštį „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Už tai 1941 m. buvo suimti ir išvežti į Lukiškių kalėjimą, kur praleido keletą mėnesių, o paskui – evakuoti į Sibirą. L. Tyrmandui pavyko pabėgti iš traukinio. Būdamas žydų kilmės, bet suklastotais dokumentais apsimetęs prancūzu, sugebėjo nuvykti į Vokietiją ir dirbti padavėju nacių lankomame restorane. Apie tai parašytos autobiografinės knygos, sukurti filmai.“
Kitas Pamėnkalnio viloje gyvenusios garsios šeimos paradoksas – tėvo ir sūnaus pažiūrų sistema.
Nomenklatūrinio rašytojo butas
1944 m. namas buvo nacionalizuotas ir paskirstytas į du butus. Vienas po metų atiteko partiniam veikėjui Feliksui Bieliauskui ir jo šeimai, o 1946 m. čia atsikraustė ir sovietiniam režimui lojalaus rašytojo Antano Venclovos šeima. Šiandien pirmasis vilos aukštas išskaidytas į dvi ekspozicines erdves, kurių viena atspindi nomenklatūrinio rašytojo kasdienę aplinką.
„Artėjant 1945 m. A. Venclova jau žinojo, kad čia jam paskirtas butas. Iš pradžių jis buvo mažesnis – trūko vieno erdvaus kambario, priklausiusio Bieliauskų šeimai. 1947 m. A. Venclova parašė laišką kaimynui, reikalaudamas atiduoti šį pirmojo aušto kambarį, kuriame vėliau buvo įrengtas miegamasis. Kaimynai susitarė, kad pirmo aukšto patalpos priklausys Venclovoms. Nors sovietai išskirstė vilą į du butus, tarp kaimynų vyko neoficialus perskirstymas. Venclovų butui priklausė miegamasis, sūnaus Tomo kambarys, svetainė ir A. Venclovos darbo kambarys“, – apžvelgia J. Juozėnaitė.
Pašnekovės teigimu, A. Venclovos darbo kambario apstatymas iki šiol nepakitęs, paliktas toks, koks ir buvo. Kambarys atskleidžia to meto sovietinio rašytojo aplinką, kokius daiktus turėjo, kokias knygas skaitė. „A. Venclova čia turėjo turtingą biblioteką. Ji nebuvo labai gausi – apie trys tūkstančiai knygų – bet joje buvo unikalių leidinių: tarpukarinės, vokiečių okupacijos metų literatūros, Antano Smetonos raštai. A. Venclova buvo įtakingas sovietinis intelektualas. Ši padėtis jam leido įsigyti paprastai neprieinamų leidinių, turėti knygų, kurios Stalino metais buvo naikinamos. Jas laikė uždarose spintelėse su rakteliu.
Prieškariu A. Venclova nusipelnė Lietuvos bibliografijai. Valdas Žukas yra pasakojęs, kad iki 1932 m. A. Venclova buvo parengęs penkių tūkstančių rodyklių bibliografinį sąrašą, kuris dabar yra Lietuvos literatūros ir tautosakos institute. A. Venclova ir toliau tęsė tą veiklą sovietinėmis sąlygomis, ideologine prasme.“
Nagrinėjant Venclovų šeimos modelį, pašnekovės pastebi ne vieną paradoksą. „Unikalu ne tik tai, kad tėvas buvo sovietinis rašytojas ir partijos narys, o sūnus nuėjo visiškai priešingu keliu, bet ir gyvenimo būdu. A. Venclova, būdamas kompartijos nariu, šeimoje išsaugojo tarpukarinę tradiciją. Jo žmona Eliza niekada nedirbo, nors sovietmečiu negalėjo būti veltėdžių. Kartu jie turėjo tarnaitę, kuri gyveno atskirame kambaryje greta virtuvės. Tarnaitės turėjimas sovietmečiu taip pat buvo labai neįprastas reiškinys“, – teigia G. Žalkauskaitė. J. Juozėnaitė papildo, jog Venclovų tarnaitė buvo Barbora Iganauskienė, prieš karą tarnavusi ministrui pirmininkui Mykolui Sleževičiui.
Kita pažiūrų sistema
Kitas Pamėnkalnio viloje gyvenusios garsios šeimos paradoksas – tėvo ir sūnaus pažiūrų sistema. Pasak J. Juozėnaitės, T. Venclovos apsiskaitymą ir pažiūras formavo tėvo pažintys, kelionės, atvežamos knygos: „Kai jie čia atsikraustė, T. Venclovai buvo devyneri. Jis čia augo tarp knygų. Pasakodamas apie vaikystę, T. Venclova pabrėžia tėvo bibliotekos reikšmę, konkrečias perskaitytas knygas. Tėvas nuo jo neslėpė, netgi dalindavosi prieškarine literatūra. Čia buvo ir yra knygų vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis, kuriomis abu galėjo skaityti.
Šių namų svetainėje susitikinėdavo T. Venclovos klasiokai ir draugai, rinkdavosi taip vadinami savišvietos būreliai. Jie skaitydavo įvairią literatūrą iš namų bibliotekos ir diskutuodavo, dalindavosi įspūdžiais, net piešdavo karikatūras ir rašydavo humoristinius eilėraščius. Vienas tokių ratelių vadinosi Šnapstrinkeriai. Šiame bute vyko ne tik sovietinių inteligentų, rašytojų susitikimai, bet ir T. Venclovos aplinkos susitikimai, kai tėvų nebūdavo namuose. Dažniausiai tai vykdavo vasarą, jiems išvykus į vasarnamį Palangoje.“
J. Juozėnaitė atkreipia dėmesį, kad T. Venclovos pažiūros formavosi ir kito ne vien namuose. Didelę įtaką jam padarė tuometiniame Leningrade praleistas laikotarpis, kur pateko į avangardinio meno žinovų ir menininkų aplinką. Tačiau kertiniais momentais tapo Vengrijos revoliucija ir Prahos pavasaris: „Apie tai jis yra parašęs eilėraščių. Pirmoje jo poezijos knygelėje „Kalbos ženklas“ yra net oficialiai išleistų eilėraščių apie Vengrijos revoliuciją. Jie „praslydo“ cenzūrą. Daug apie T. Venclovos antisovietines pažiūras galima įskaityti jo poezijoje. Kūryboje atsiskleidžia ir santykis su tėvu. Yra tėvui dedikuotas eilėraštis – „Vyresniam poetui“, kuris kalba ne tik apie santykį su tėvu, bet ir su visa vyresnių rašytojų karta.“
„Jie pasibeldė ir pakvietė pasivaikščioti“
Komunisto, ideologiškai nusiteikusio tėvo namuose užaugo kitamintis sūnus, tapęs disidentu ir vienu iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėju. Šiuo metu buvusiame T. Venclovos kambaryje veikia paroda „Jie pasibeldė ir pakvietė pasivaikščioti: Lietuvos Helsinkio grupei 50“. G. Žalkauskaitė teigia, kad toks pavadinimas neatsirado iš niekur: „Žodžių junginys „jie pasibeldė ir pakvietė pasivaikščioti“ yra fragmentas iš T. Venclovos atsiminimų. Juose aprašoma, kad į vilos duris pasibeldė du būsimi Helsinkio grupės steigėjai: buvęs politinis kalinys, disidentas Viktoras Petkus ir žydų kilmės fizikas Eitanas Finkelšteinas. Jiedu pakvietė T. Venclovą pasivaikščioti ant Tauro kalno. Būtent šio pasivaikščiojimo metu gimė idėja steigti Lietuvos Helsinkio grupę.
Lietuvos Helsinkio grupės istorija glaudžiai susijusi su T. Venclova. Jos pradžią galima datuoti nuo 1975 m., kai T. Venclova Lietuvos komunistų partijos vadovybei pateikė atvirą laišką, kuriuo išreiškė nepritarimą komunistų partijai ir norą išvykti į Vakarus. Noras išvykti nebuvo iš karto patenkintas. Per metus nuo 1975-ųjų jis įsitraukė į Lietuvos Helsinkio grupę, susikūrusią 1976 m.“
Pašnekovės pasakoja, kad ruošiant parodą buvo surinkti dar gyvų amžininkų pasakojimai. Amžininkų atmintis įprasminta knygų lentynose – čia galima pasiklausyti skirtingų istorijų apie grupės susikūrimo pradžią, steigėjus, represijas ir areštus. Ekspozicijoje lankytojų laukia žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų liudijimai, Lietuvos Helsinkio grupės manifestas, Helsinkio grupių tinklaveikos pasaulyje žemėlapis.
Kaita
J. Juozėnaitė teigia, kad po A. Venclovos mirties 1971-aisiais, vilos pirmas aukštas tapo institucija: „Nors antras aukštas liko gyvenamas, pirmame aukšte 1972 m. pradėjo veikti Vilniaus rašytojų muziejus. Vieną vertus, institucija sustabdė gyvenimo ir buities istoriją viloje, bet iš kitos pusės, ją užkonservavo, nes kaupė archyvą. Per visą Vilniaus rašytojų muziejaus istoriją interjeras išliko maždaug nepakitęs. Čia nebuvo rengiamos ekspozicijos, egzistavo tik archyvas. 1989-aisiais muziejus buvo likviduotas, o didžioji dalis archyvų išvežta į Maironio literatūros muziejų Kaune. A. Venclovos archyvas liko čia.
A. Venclovos memorialinis kabinetas buvo atvertas tik po nepriklausomybės. 2004 m. pirmasis aukštas buvo pervadintas Venclovų namais-muziejumi, kuris egzistavo 20 metų. 2024 m. visas namas atiteko Vilnius UNESCO literatūros miestui ir įgijo dabartinį pavadinimą.“
G. Žalkauskaitė sako, kad Pamėnkalnio vila šiuo metu išgyvena reikšmingą pokytį, nes pasakojimas išsiplėtė į ilgesnę istoriją, kuri anksčiau nebuvo taip žinoma, kaip dabar: „Erdvę keičiame ne išoriškai, bet naratyvo prasme. Atveriame vietą su naujais eksponatais, kurie anksčiau nebuvo viešai rodyti. Pati vila įgauna kitą pobūdį, organizuojame daug renginių, pokalbių apie literatūrą, noriai bendraujame su lankytojais apie vietą, pastato istoriją, ne tik žmonių likimus, bet ir architektūrą, tarpukarinę tradiciją. Norime, kad žmonės apie tai žinotų“, – sako ji.
Paklaustos, kaip į pokyčius reaguoja T. Venclova, pašnekovės džiaugiasi sveikais tarpusavio santykiais: „Istoriją apie jo tėvą pasakojame tokią, kokia ji ir buvo. Nevengiame apie tai kalbėti. Bet jis neįsižeidžia ir į tai žiūri labai supratingai. Savo tėvą vertina iš istorinės perspektyvos. Jokiu būdu jo neteisia, išlaiko pagarbą. Atvirame laiške yra pasakęs, kad ištikimybės savo įsitikinimams ir idealams mokėsi iš savo tėvo.
Kiekvieną kartą čia užeidamas knygas lentynose sudeda taip, kaip atsimena buvus vaikystėje. Jis prisimena tvarką, bibliotekos logiką. Daugumą lentynų yra taip atkūręs.“
Projektą dalinai finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė