Žydų atsikėlimas į Čekiškes siejamas su XVIII amžiaus viduryje besikeičiančia ekonomine miestelio padėtimi. Karų ir badmečių nuniokotą kraštą buvo siekiama atgaivinti, miesteliui suteikiant prekyviečių privilegiją ir įkuriant turgų. Bene aktyviausiai čia veikė įvairiais amatais ir prekyba užsiimančios žydų šeimos.
Dar Abiejų Tautų Respublikoje susikūręs Čekiškės miestelis ilgainiui tapo ne tik ekonominės veiklos zona, bet ir laisva žydų bendruomenės kūrimosi vieta. Kultūros istorikė dr. Akvilė Naudžiūnienė sako, kad tokia praktika kviesti žydus atvykti, apsigyventi ir laisvai užsiimti prekyba bei amatais tuo metu buvo įprasta: „Dar XVI a. ATR buvo pradėta miestelių savininkų iniciatyva kviestis aktyvius, verslius žydų bendruomenės narius. Dabartinės Lietuvos teritorijoje tokie kvietimai žydams pradėti teikti būtent XVIII a. viduryje.“
Kartu su gausėjančia žydų bendruomene miestelyje atsirado ir sinagoga. Tiek jos sienos, tiek aplinka iki šių dienų mena ir pasakoja vietos žydų bei judaizmo istoriją Lietuvoje.
Besikuriantis štetlas
Dr. A. Naudžiūnienė atkreipia dėmesį, kad nuo XVIII a. vidurio Čekiškė tapo galima žydų, kaip ir kitų miestelio gyventojų, veiklos ir gyvenimo vieta: „Galime kalbėti apie žydų bendruomenės naujos infrastruktūros formavimąsi. Nebuvo ribojamos jų apsigyvenimo vietos, specifiškai nekuriamas atskiras žydų kvartalas. “
Būtent su šiuo laikotarpiu susiję ir pirmieji bendruomenės paminėjimai, atskleidžiantys, kiek žydų bendruomenės narių gyveno miestelyje. „Nors pirmasis žydų kilmės Čekiškės gyventojas, nuomojęs karčiamą, minimas dar XVII a. pabaigoje, tačiau tai yra pavienis atvejis. Bendruomenės minėjimo pradžia susijusi tik su XVIII a. viduriu, kai 1765 metais minima ir pirmoji sinagoga Čekiškėje.
1765-ųjų bei vėlesni XVIII a. antros pusės žydų surašymai LDK įtraukia ir Čekiškės žydų bendruomenę. Pirmasis surašymas 1765-aisiais parodo žydų gyventojų skaičių, tačiau nėra duomenų apie kitų etninių grupių gyventojus, su kuriais būtų galima palyginti ir įvertinti, kokią miestelio gyventojų dalį sudarė žydai. XIX a. ir XX a. pradžios surašymai leidžia identifikuoti miestelio gyventojų etninę sudėtį ir jos kaitą. XVIII a. susikūrusi žydų bendruomenė XIX a. jau yra įsitvirtinusi ir sudarė 70 proc. vietos gyventojų. 1923 m., kai Čekiškė priklausė nepriklausomai Lietuvai, žydų bendruomenės nariai miestelyje sudarė 47 proc. gyventojų. Abu šie skaičiai reikšmingi – galime kalbėti apie štetlo kultūrą, jos apraiškas ir formavimąsi, kai žydai sudaro ženklią gyventojų dalį ir turi pilnai išvystytą bendruomenės religinę infrastruktūrą, kurioje vienas esminių elementų yra sinagoga“, – akcentuoja istorikė.
Mažai pakitusi sinagoga ir neišlikusi jos aplinka
Nuo gaisro nukentėjusią medinę sinagogą XIX a. pabaigoje pakeitė mūrinė. Tikėtina, kad iki šių dienų išlikusi mūrinė sinagoga buvo pastatyta per trumpą dešimtmečio laikotarpį: „Nors šiandien negalime tiksliai identifikuoti jos pastatymo datos, jau XX a. pradžioje yra minima ši mūrinė sinagoga. Kadangi medinė sinagoga sudegė XIX a. pačioje pabaigoje, galime kalbėti apie dešimtmečio tarpą, kuriame ir buvo pastatyta ši sinagoga.“
Pasak dr. A. Naudžiūnienės, sinagogos autentiškumas gali būti nusakomas tuo, jog tai yra viena iš nedaugelio mūrinių sinagogų Lietuvoje, kurių eksterjeras ir interjeras būtų mažai paveiktas niokojimo. Nepaisant to, kad autentiškas sinagogos pastatas puikiai išliko, aplinkos erdvė yra aiškiai pakitusi. „Iki Antrojo pasaulinio karo, kai čia gyveno ir veikė aktyvi žydų bendruomenė, aplink sinagogą esančiose gretutinėse gatvėse buvo susiformavęs vietos žydų kvartalas. Jo nereikėtų painioti su getu, žydams nebuvo apribojimų kurtis kitose Čekiškės miestelio dalyse, tačiau tradiciškai buvo siekiama gyventi netoli sinagogos, turgaus aikštės bei pagrindinių prekybos gatvių. Ši erdvė šiandien yra aiškiai pakitusi: didelė dalis žydų namų, egzistavusių aplink sinagogą iki karo, buvo sunaikinti arba aiškiai perstatyti. Šiandien nebėra autentiškos aplinkos, kurioje ši sinagoga egzistavo savo klestėjimo laikotarpiu“, – pasakoja A. Naudžiūnienė.
„Kai skrynia pajudėdavo“
Kaip ir kiekviename Lietuvos mieste ar miestelyje, žydų bendruomenės turėdavo gauti leidimą statytis savo maldos namus bei atitikti nustatytus reikalavimus. Žydų maldos namai neturėjo būti didesni už vietos krikščioniškus maldos namus, todėl sinagogos visuomet buvo kuklesnės ir žemesnės. „Čekiškės sinagoga yra vienas iš tai puikiai atspindinčių pavyzdžių. Pats sinagogos pastatas priskirtinas istorizmo stiliui. Tai klasikinė stačiakampio plano sinagoga, statyta iš raudonų plytų. Netinkuoto dviejų aukštų pastato plokštumos tradiciškai suskaidytos piliastrais. Šoninius sinagogos fasadus puošia perdengtų juodų plytų ornamentai.
Sinagogos viduje aiškiai matyti tradicinis pamaldų erdvės suskirstymas: pagrindinė pamaldų salė pirmame aukšte ir moterų galerija – moterų pamaldų erdvei įrengtas atskiras balkonas vakarinėje pastato dalyje. Svarbu pabrėžti tai, jog sinagogose neretai buvo ir atskira erdvė mokymuisi. Čekiškės sinagogoje taip pat egzistuoja patalpa, kuri tarnavo kaip bendruomenės narių susitikimo ir toros studijų vieta. Ją identifikuoti galima pagal rytinėje sienoje išlikusią nišą, primenančią aron kodešą. Niša nedidelė, tačiau tikėtina, kad joje irgi buvo saugoma Tora“, – pastebi istorikė.
Pasak jos, iš kitų Lietuvoje išlikusių mūrinių sinagogų, ši išsiskiria išlikusiu neobarokinio stiliaus aron kodešu: „Tai yra išskirtinės vertės objektas, kurį retai pamatysime po karo niokotose ir apleistose sinagogose. Būtent šis aron kodešas išsiskiria savo dekoracijomis ir tapyba. XIX a. pabaigos – XX a. pradžioje tapyboje pradėtos vaizduoti Izraelio gentys. Šio aron kodešo tapyboje taip pat matome dvylika Izraelio genčių.
Virš nišos, kurioje buvo laikoma Tora, išlikę hebrajiško užrašo fragmentai – ištrauka iš Toros, iš senojo testamento skaičių knygos dešimto skyriaus trisdešimt penktos eilutės. Lietuviškas vertimas būtų toks: „Kai skrynia pajudėdavo“. Biblijoje ši eilutė žymi garsiąją Mozės giesmę, kurią jis giedodavo kiekvieną rytą, kai Sandoros skrynia pradėdavo savo kelionę per dykumą. Lietuviškame šventojo rašto leidime rastume tokią eilutę: „Kai skrynia pajudėdavo, Mozė sakydavo: „Kelkis, Viešpatie. Teišsibarsto tavo priešai, tebėga nuo tavo veido tie, kurie tavęs nekenčia.“ Būtent su šia eilute iš aron kodešo būdavo išimama Tora ir nešama skaitymui ant bimos.
Bimos vieta, iš kurios pamaldų metu būdavo skaitoma Tora, taip pat yra išlikusi pamaldų salės centre. Nors pati pakyla neišliko, vieta, kurioje stovėjo bima, yra aiškiai identifikuota. Šiandien badoma ją restauruoti.“
Žydų kalinimo vieta, grūdų sandėlis ir restauracijos
Su laiku sinagogos paskirtis kito. Buvusi centrine žydų bendruomenės gyvenimo ašimi, ilgainiui sinagoga prarado savo funkciją. Nors žydų bendruomenė buvo integrali Čekiškės miestelio dalis, po Holokausto, kai bendruomenės nebeliko, nunyko ir pačios sinagogos reikšmė: „Nacistinės Vokietijos okupacijos pradžioje, 1941-ųjų birželio pabaigoje Čekiškės žydai buvo išvaryti iš savo namų ir nuvesti į teritoriją, esančią aplink sinagogą. Pati sinagoga taip pat buvo tapusi tarsi laikina žydų įkalinimo vieta. Praėjus keletui savaičių, žydai iš šios teritorijos buvo pervežti į netoliese esantį Vilkijos miestelį, kur visi vietos žydai buvo nužudyti.
Antrosios sovietinės okupacijos metu šis sinagogos pastatas buvo perduotas kolūkių infrastruktūrai. Sinagoga tapo kolūkių grūdų sandėliu, todėl nukentėjo pastato interjeras ir eksterjeras. Panaikinus kolūkius, sinagogos pastatas kurį laiką liko nenaudojamas.
Nors buvo neprižiūrima, sinagoga sėkmingai išsilaikė. Dėmesys į jos išsaugojimą buvo atkreiptas tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 2010 m. Čekiškės sinagoga buvo įtraukta į kultūros vertybių registrą ir tapo saugomu objektu. Šiuo metu Čekiškėje nėra veikiančios žydų bendruomenės, todėl inciatyvą sinagogą tvarkyti ir įveiklinti perėmė Kauno žydų religinė bendruomenė. Šiandien sinagoga yra intensyviai tvarkoma: sustiprintos senosios raudono mūro sienos, pakeisti mediniai langai, laikina uždanga apdengtas pastato stogas, planuojami pagrindiniai sinagogos interjero restauravimo darbai, kurių tikslas – atkurti autentišką sienų tapybą ir užrašus. Taip pat siekiama surasti būdą įveiklinti atkurtą sinagogą žydų bendruomenės reikmėms Lietuvoje.“
Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.