Klezmer muzika keliavo ten, kur keliavo ją grojantys žmonės. Taip įvardinama tradicinė Rytų Europos žydų muzika, atliekama liaudies muzikantų klajojančiuose ansambliuose. Tokia muzika iki Antro pasaulinio karo skambėjo ir Lietuvoje. Šiandien atsiranda vis daugiau entuziastų, siekiančių ją sugrąžinti. Vieni tokių – „Rakija Klezmer Band“.
Klajojančios muzikos, šokių ir šventinės, net vestuvinės, nuotaikos kurstytojais save vadinantys muzikantai ieško žydiškos, balkaniškos, romų muzikos sąskambių ir jau eilę metų kuria šventę visiems savo klausytojams. Kaip patys sako, klezmeriai – tai tradiciniai kaimo muzikantai, dažniausiai grodavę žydų šventėse. „Bet nebūtinai. Jie grodavo ir turguose, ir nebūtinai žydų šventėse, ir nebūtinai tarp žydų, ir nebūtinai su žydų tautybės muzikantais. Kaimo muzikavimas yra universalus“, – sako grupės senbuvis, akordeonininkas Darius Bagdonavičius.
Kartu su Dariumi ir kitais grupės nariais – perkusininku Miku Kurtinaičiu bei klarnetininku Haroldu Paruliu – kalbamės apie klezmer muzikos šaknis, jos skambesį, kontekstus ir klezmerių gyvenimo filosofiją.
Vestuvių muzika
Paklausti, kokia yra klezmer muzikos žanro pradžia, muzikantai sako, kad pirminė ir pagrindinė tokios muzikos funkcija – groti vestuvėse. „Tas poreikis šokti ir linksmintis kiekviename regione ir tautybėje yra tas pats. Tada atsiranda poreikis tas linksmybes aptarnauti. Tai yra universalu. Visos tautos tai turėjo, tik žydai tai įvardijo klezmer“, – teigia D. Bagdonavičius.
„Tai jau senai gyvuojantis dalykas. Žydai, išsiskaidę po Europą, integruodavosi į kitas visuomenes. Lietuvoje taip pat. Prieš 500 metų klezmeriai grodavo ir lietuvių vestuvėse. Nuo tų laikų jie gyvendavo skirtingose bendruomenėse ir apsikeisdavo muzika“, – papildo H. Parulis. Jis atkreipia dėmesį, kad pats žodis klezmer pažodžiui verčiamas kaip skambantis indas. Dabar šis terminas suprantamas visiems muzikantams pasaulyje, tarsi tarptautinis žodis.
D. Bagdonavičius pasakoja, jog klezmer daugiausia plito Rytų Europos regione: „Klezmer muzikoje ir jidiš kalboje yra skaidomas į Šiaurinį ir Pietinį. Šiaurinis – tai šiuolaikinių Lietuvos, Baltarusijos, Šiaurės Lenkijos ir Šiaurės Ukrainos teritorijos. Visa kita dalis – likusi Lenkija, Ukraina, Čekija, Slovakija, Rumunija – Pietinis. Ten visai kitokia vietinės muzikos įtaka. Akademine prasme tų kraštų muzika yra labiau išplėtota, dėl to ir jų klezmeris daugiau išplėtotas, negu mūsų regione, kur muzika šiek tiek skurdesnė.
Vėliau pats žanras, visa kultūra Holokausto metu buvo sunaikinta. Tik maždaug 7-8 dešimtmečiais įvairių muzikologų dėka Amerikoje buvo atrasti išeiviai iš Europos – senieji muzikantai klezmeriai. Jų dėka visa tai buvo atkurta iš naujo. Amerikoje visa tai atsikūrė ir sugrįžo į Europą.“
H. Parulis neslepia – smagiausia groti tada, kai muzika išjudina žmones ir jie ima šokti: „Man labai patinka, kai mums grojant žmonės šoka. Tada jie tarsi įgyvendina tą muziką, kam ji ir buvo skirta. Jos funkcija buvo vestuvinė. Ji smagi, ji visus išjudina. Esame groję labai keistose vietose, bet žmonės visada linksminasi. Jie jaučia, kad tai yra kažkur giliai mumyse, net jei ir išnykę.“
Sugrąžinti muziką sienoms
Prieš penkiolika metų susikūręs „Rakija Klezmer Band“ ansamblis – bene pirmoji klezmer muzikos grupė Lietuvoje. Dar mokykloje pradėję nuo trio, šiandien išaugo iki septynių muzikantų orkestro. Kaip patys sako, pirmuosius koncertus daugiausia grojo gatvėse.
H. Parulis prisipažįsta, kad prisijungti prie grupės jį paskatino mintis apie klezmer muzikos sugrąžinimą: „Lietuvoje beveik viskas išnyko, o juk Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale. Sienos girdėjo tą kalbą, muziką, kultūrą. Prie grupės prisijungiau prieš dešimt metų, sudomintas jų pasakymo, kad muzikuodami gatvėse tarsi sugrąžina muziką sienoms, kad jos prisimintų, ką pamiršo. Mane užkabino tai, kad prikeliame jau išnykusią muziką. Mūsų visi klausia, kodėl grojame žydišką muziką, kai patys esame lietuviai. Tada galvoju, o kas daugiau ją gros. Atkūrėm tokią muziką dėl to, kad mums patiems patiko. Kai patiko mums, patiko ir žmonėms. Gal ir jie jaučia skraidančią kažkokią seną dvasią.“
Pašnekovai sako, kad svarbu ne tik prikelti tai, kas išnyko, bet ir gilinti žinias, apčiuopti autentiką, nors šiandien tai nėra lengva. „Litvakiško klezmerio įrašų nėra išlikę. Dėlionę, kaip tai atrodo, galima susidėlioti iš labai skirtingų nuotrupų. Kartais ir lietuviai groja panašią muziką. Manau, kad buvo padaryta klaida, kai buvo pradėtos etnografinės ekspedicijos. Jie dar galėjo surinkti ir užrašyti apie klezmerį, buvo tai atsimenančių žmonių, bet tada buvo kita tema, lietuvybė, niekas neklausė šitų klausimų.
Iš nuotrupų esu susidaręs išvadą, kad litvakiškas klezmeris yra ramesnis, nuosaikesnis. Geriau jį suprasti galima palyginus su moldaviška, rumuniška, serbiška muzika. Ramiau, subtiliau, ne taip platu“, – svarsto D. Bagdonavičius.
Prakalbus apie autentiką, pašnekovai sako, kad ir dabartinė grupės sudėtis – neatsitiktinė: H. Parulis groja klarnetu, Skirmantas Rumševičius – trimitu, Povilas Jurška – trombonu, D. Bagdonavičius – akordeonu, Simonas Kaupinis – tūba, M. Kurtinaitis – bosiniu būgnu su lėkštele ir Motiejus Mileris – soliniu būgneliu. Pasak M. Kurtinaičio, tai autentiškesnė ir paslankesnė sudėtis.
H. Parulis pritaria sakydamas, jog net senuose įrašuose galima išgirsti orkestrų su panašia arba tokia pačia sudėtimi. Jo teigimu, archyviniai įrašai – vienas iš būdų mokytis klezmer: „Stengiamės kuo autentiškiau daryti. Mokomės, klausome ir bendraujame su kitais. Viskas yra kažkuo paremta. Mokomės iš įrašų arba senų muzikantų. Nėra natų, viską bandome iš klausos. Kaip kvėpuoti, kur atsikvėpti. Stengiamės muziką atlikti autentiškai, taip, kaip ji skambėjo prieš 100 metų.“
Klezmerystė
Pasak muzikantų, klezmer nėra tik muzikos žanras. M. Kurtinaitis sako, kad visais laikais tai buvo ir gyvenimo filosofija: „Klezmeriai visada šiek tiek atitrūkę nuo bendruomenės, jie visada keliauja, niekada nėra kažkokioj bendruomenėj visą laiką. Todėl jie turi savo taisykles. Nereikia mūsų pakviesti, kad mes grotume. Paimsim ir grosim.“
D. Bagdonavičius pasakoja, kad dėl tokio savo būdo klezmeriai neretai būdavo vadinami bendruomenės nusidėjėliais: „Aš manau, kad ir lietuviško kaimo muzikantai yra klezmeriai. Esu atsidūręs situacijoje, kai kaime vyksta mišios, o jie repetuoja. Klausiau jų, gal ir jie norėtų eiti į mišias, o jie sako ne, nereikia. Jiems nereikia. Jie atitrūkę nuo kažkokių normų, jie yra patys sau. Kartais žmonės juos ir pašiepia, nes būna, kad ko nors prisidirba. Bet jie reikalingi, jie gerbiami. Jie viską daro teigiamos energijos burbule.“
„Jie sujungia. Pamenu, kai vieną pirmųjų savo koncertų. Mes grojome netoli Kalvarijų turgaus, kažkokiame kieme. Pradėjome groti ir išlindo vietiniai – nuo hipsterių iki alkoholikų. Ir jie visi šoko rateliuose. Nesvarbu, ar nužengęs nuo mados viršelio, ar ką tik išlindęs iš rūsio – jie visi šoko kartu viename ratelyje. Tada supratau, kad šita muzika tikrai sujungia, ji skirta visiems“, – antrina H. Parulis.
Kultūriniai mainai ir kontekstai
Klezmer muzika gyva, neužrašoma, perduodama iš kartos į kartą ir nuolat veikiama skirtingų kontekstų bei įtakų. Muzikantų teigimu, tokią muziką geriausia pažinti bendraujant ir grojant su kitais. „Laikui bėgant, mes susipažinome su muzikantais, kurie tai daro ne Lietuvoje. Dažnai važiuodavome į Latviją, Ukrainą. Važiavom pas tuos žmones ir grojom, nes ten dar gyva keliaujančių muzikantų tradicija. Praėjusiais metais lankėmės Moldovoj. Važiavome pas muzikantus, išmokome groti su jais, o jie – su mumis. Tokie kultūriniai mainai. Susipažįsti su muzikantais, jie priima, praleidžiame su jais tris dienas ir per tą laiką grojame. Pamatai, kad kažkur dar yra gyvų žiburėlių, ir nori būtinai nuvažiuoti su jais susipažinti. Vienas iš būdų, kaip atgaivinti folklorą, yra važiuoti ir bendrauti su muzikantais, išgirsti, kaip jie skamba. Nes tai nėra akademinė muzika“, – sako H. Parulis.
Paklausti, kaip klezmer muzika skamba įvairiuose regionuose, pašnekovai sako, kad didelę įtaką klezmeriams visoje Europoje darė vietiniai kontekstai. „Ispanijoje grojančių žydų pajautimas visai kitas, truputėlį primena flamenko. Jei nuvažiuotume į Moldovą ar Rumuniją, ten gros dar kitaip“, – lygina H. Parulis.
„Mes negrojame taip, kaip groja Vokietijoje ar Prancūzijoje. Ten viskas labai iščiustyta, akademiška, kone barokinė muzika. Turiu teoriją, kodėl. Tie žmonės nebeturi tokių patirčių, kaip mes. Mes galime geriau tai suprasti per nemuzikinius kontekstus“, – mano D. Bagdonavičius.
M. Kurtinaitis atkreipia dėmesį, kad skiriasi ne tik pati muzika, bet ir atlikimo praktika: „Berlynas, Vakarų Europa šitą muziką atnešė ant scenos. Tada ji tapo puošni, švari. Visi jų klausosi sėdėdami. Mes grojame šokių muziką. Tiesiog taip gaunasi. Kadangi tokią praktiką naudojam, tai kitaip ir skambam. Vakariečiai groja labai gražiai, bet kitaip.“
„Prieš kelis metus mus pakvietė į Lietuvos kultūros sezoną Prancūzijoje. Mes grojome su vietiniais trio ir pajautėme stiprų skirtumą. Jiems buvo įdomu, kaip mes darom. Atrodė, kad grojame labai trumpai. Mums sakė, kad prancūzai valandos neišsėdi, o mūsų koncertas truko dvi ir visi išbuvo iki galo.
Keliaujančių muzikantų privalumas toks, kad pamatome, kaip yra kitur, ir tuo pačiu jiems parodome, kaip yra pas mus. Nors grojame tą pačią muziką, bet kitaip ją suvokiame. Gražūs kultūriniai mainai“, – prisimena H. Parulis.
Kitoks skambesys
Apibūdinti klezmerio skambesį yra iššūkis, tačiau, kartą išgirdus, sunku supainioti su kuo nors kitu. „Klasikiniai klarnetistai pasakytų, kad tai tiesiog blogas garsas. Jis per aižus, plokščias. Aš pats groju tūba, bet turbūt niekas manęs nebūtų mokęs groti taip, kaip groju čia. Reikia groti grubiai, garsiai, su trumpomis atakomis. Tiesiog kitoks grojimas. Bet jis yra pritaikytas bet kokioms sąlygoms. Kad susikurtum savo akustiką. Gali groti lauke ir visi tave aiškiai girdės.
Vis tiek tai yra folkloras. Negrosi kaip klasikos. Jei tas pačias melodijas bandysi groti nežinodamas ir niekada neklausęs, tai skambės šiek tiek keistai. Arba, jei pagrosi švariai, tai skambės kaip kažkokio kompozitoriaus etiudas, užrašytas pagal žydišką ar balkanišką temą“, – sako M. Kurtinaitis.
H. Parulis mini du instrumentus, kurie itin būdingi klezmer muzikai ir primena žmogaus balsą ar net verksmą. Tai smuikas ir klarnetas. Pastarąjį įvaldęs muzikantas sako, kad groti klezmeriškai išmoko pats: „Aš studijavau klasiką, džiazą, bet to akademijoje nemokė. Visiškai kitokia ornamentika, štrichai, reikia kitaip dirbti, kitaip atmušti melodijas. Yra glisų, kai imituoji žmogaus balsą. Tokius dalykus gali išmokti tik iš klausos, jų neužrašysi natomis.
Manau, kad klezmer unikalus savo skambesiu. Išgirsti ir iš karto atpažįsti, kad groja klezmeris. Kai pirmą kartą išgirdau klezmerį, negalėjau patikėti, kad klarnetu įmanoma šitaip groti. Tai yra kalba ir ją reikia išmokti.“
„Kai išmoksti tą kalbą, nebereikia daug stengtis. Nesvarbu, kokia sudėtimi ar kokį kūrinį grosim, skambėsime taip, kaip reikia. Mes jau skambame kaip klezmeris. Aišku, vis dar tobulėjame, bet mus jau galima atskirti“, – sako M. Kurtinaitis.
Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.