Nuo XVII amžiaus teatras buvo Lietuvos kunigaikščių pramogų, garbingų svečių sutiktuvių ir valdovų vizitų etiketo dalis. Nors teatro pradžia siejama su Vilniaus universitetu, spektaklių istorijoje reikšmingas vaidmuo tenka ir Valdovų rūmams. Būtent čia Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza pradėjo karališkosios operos tradiciją.
Apie pirmuosius Lietuvoje operos spektaklius, ypatingą teatro erdvę ir tradicijos (ne)tęstinumą pasakoja menotyrininkas, šokio istorikas ir kritikas Helmutas Šabasevičius.
(kai pasirenkame YT bloką, neleidžia įkelti video įterpus video ID. įkelia tik kai įterpiame URL)
Operos idėja – iš Florencijos
Teatro Vilniuje ištakos – 1570-aisiais jėzuitų įsteigtos Vilniaus kolegijos mokslo metų pradžią vainikavusi Stefano Tuccio komedija „Heraklis“. Pasak H. Šabasevičiaus, XVII amžiaus ketvirtame dešimtmetyje teatrinė veikla persikėlė į Valdovų rūmus: „Valdovų rūmų dėka šie klausimai yra pakankamai ištyrinėti, išleistas puikus leidinys apie operų pastatymus šioje teritorijoje.
Spektaklių fenomenas susijęs su bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorija. Šiuose rūmuose teatriniai vaidinimai, teatralizuoti karnavalai vyko jau nuo XVI amžiaus pabaigos, bet rimti veikalų pastatymai pradėti ruošti šiek tiek vėliau.
Muzikologų Vytauto Povilo Jurkšto ir Jūratės Trilupaitienės tyrimuose bei šaltiniuose perskaitome, kad operos iniciatorius buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza. Su opera jis susipažino dar 1625 metais, kai Florencijoje jo garbei buvo pastatyta Francescos Caccini opera „Rudžero išlaisvinimas iš Alčino salos“ (La liberazione di Ruggiero dall’isola d’Alcina). Matyt, būsimajam karaliui šis reginys padarė milžinišką įspūdį, nes grįžęs nusprendė šitą veiklą inicijuoti ir įtvirtinti.“
Dramma per musica
Istorikas sako, kad šiandien įprasto operos termino senuosiuose libretuose nerastume: „Tai yra dramma per musica – būtent taip šie kūriniai yra įvardijami. Tik vėliau, norėdami pritaikyti ir ieškoti atitikmens, pradėjome vartoti operos terminą.“
„Pirmoji tokia drama per muziką – 1628-aisiais Varšuvoje karališkojoje pilyje rodyta „Galatėja“. Valdovų rūmuose pirmasis parodytas spektaklis buvo ketvirtas iš eilės Vladislovo IV Vazos inicijuotas scenos kūrinys. 1636-ųjų rugsėjo 4-ąją Valdovų rūmuose žiūrovai išvydo „Elenos pagrobimą“.
Spektaklyje didelį vaidmenį atliko scenografija. Apie tai sprendžiame ir iš spektaklio liudininkų – Albrechto Stanislovo Radvilos užuominų ir popiežiaus nuncijaus Mario Filonardi ataskaitų. Žinome, kad „Elenos pagrobimas“ truko penkias valandas – tai didžiulis monumentalus kūrinys, apie kurį liudija žiūrovai: jie stebėjosi scenografija, dekoracijų kaita, scenos efektais. Galima manyti, kad tai buvo prabangus barokinio teatro pavyzdys“, – apie pirmąją Žemutinėje pilyje rodytą operą pasakoja H. Šabasevičius.
Jis pabrėžia, kad informacijos apie operų pastatymus suteikia ir išlikę patys spektaklių libretai: „Visų šių operų autorius buvo italas Virgilio Puccitelli. Jos visos buvo dainuojamos, vaidinamos, rečituojamos italų kalba. Trilupaitienės nuomone, būtų sunku teigti, kad muziką rašė vienas kompozitorius, bet už „Elenos pagrobimą“ veikiausiai didžiausias nuopelnas tenka Marcui Scacchi. Beveik galime būti tikri, kad vaizdų turtingumą užtikrino architektas, scenografas Agostino Locci, tuo metu dirbęs karaliaus dvare.
Nors archyvinė medžiaga nėra labai turtinga, bet visi libretai yra išlikę. Juos į lietuvių kalbą puikiai išvertė italų kultūros žinovas Dainius Būrė. Libretai yra prieinami. Juos galima rasti leidinyje apie rūmų operą. Šiandien tai puikus šaltinis susipažįstant su to laikotarpio dramaturgija, scenografija, šokių intarpais, kai šoka pažai, furijos ar kiti personažai.
Įdomu paminėti, kad pirmosios operos „Elenos pagrobimas“ libreto pabaigoje yra žadama, kad Agostino Locci piešiniai bus išgraviruoti, išleisti. Gaila, bet šių piešinių ar raižinių iki šiol nėra aptikta, galbūt mūsų dar laukia svarbus atradimas, susijęs su Valdovų rūmuose statytų operų istorija.“
Opera po atviru dangumi versus opera menėse
H. Šabasevičius sako, kad dėl teatro aplinkos egzistuoja dvi nuomonės: „Vieni mano, kad operų pastatymai buvo rodomi Valdovų rūmų kieme, pastatant reikalingas konstrukcijas, sceną, įrengiant vietas žiūrovams. Kita nuomonė, kurią palaikė ir Vytautas Povilas Jurkštas, – kad spektakliai buvo rodomi uždaroje patalpoje, kažkokioje salėje. Tačiau tiksli erdvė nėra nustatyta. Jurkštas savo nuomonę argumentavo galvodamas apie oro sąlygas. Sunku pasakyti, kokia 1636 metais galėjo būti rugsėjo 4-oji. Kiti spektakliai vyko ankstyvą pavasarį. Galbūt ateities tyrimuose dar kas nors paaiškės apie Vilniuje statytų operų vietą. Gaila, kad neišliko Agostino Locci piešinių. Jie galėtų daug ką pasakyti.“
Karališkosios operos saulėlydis
„Elenos pagrobimas“ nebuvo vienintelė Valdovų rūmuose pastatyta opera: „1644 metų kovo pradžioje čia buvo pastatyta „Andromeda“. Paskutinis veikalas – „Apviltoji Kirkė“ – buvo parodytas 1648-ųjų balandžio 16-ąją ir pakartotas balandžio 25 dieną.“
H. Šabasevičius teigia, kad visi operos spektakliai buvo rodomi tam tikromis progomis, dedikuojami įvykiui ar kilmingo žmogaus pasirodymui. Pavyzdžiui, pirmasis „Apviltosios Kirkės“ pastatymas buvo dedikuotas antrosios Vladislovo IV Vazos žmonos Marijos Luizos Gonzagos atvykimui į Vilnių, o pakartojimas – vienos iš Radvilaičių gimtadieniui.
Įdomu, kad būtent čia ir nutrūko karališkosios operos tradicija. Po Vladislovo IV Vazos mirties operų statymo tradicija LDK ir Lenkijos karalystėje silpo, kol galiausiai nutrūko.
Tradicijos tąsa
Nors karališkųjų operų tradicija nutrūko kartu su jų iniciatoriaus mirtimi, H. Šabasevičius mato sąsają su vėliau didikų dvaruose atsiradusiu dvaro teatru.
„Tokia tąsa galėtų būti mūsų dvarų teatrai. Jų istorija prasideda gerokai vėliau – po šimto metų. Maždaug XVIII amžiaus viduryje tokius teatrus pradeda statyti Uršulė Pranciška Radvilienė. Kiti didikai taip pat ėmė į savo rūmus kviesti ir kurti muzikantų, aktorių, šokėjų trupes. Dvarų teatro klestėjimo laikotarpiu irgi buvo statomos operos, populiarios ir didžiuosiuose Europos teatruose. Mykolas Kazimieras Oginskis pats rašė operinius veikalus.
Nežinau, ar galime dvaro teatrą aklai sieti su Vladislovo IV Vazos veikla. Sąsaja būtų ta, kad tiek karaliui, tiek didikų giminėms opera buvo ne tik kultūrinė veikla, bet ir savo galios, turtų parodymo būdas. Statydami spektaklius jie didžiavosi savo išprusimu, intelektu ir galimybėmis tinkamai parodyti spektaklius bei nustebinti susirinkusius žiūrovus“, – mąsto istorikas.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame menotyrininkui, šokio istorikui ir kritikui Helmutui Šabasevičiui.