Su kino dailininku, garsaus skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus sūnumi Grigorijumi atsitiktinai susitikome Vilniaus žydų viešosios bibliotekos renginyje. Pažintį pratęsėme prie kavos puodelio jo paties dirbtuvėse, kur po savaitės sugrįžome pasikalbėti apie kiną, menininkus, kalbų mokėjimą ir gimtąjį Vilnių.
„Nereikia vaikų sodinti į kalėjimą ir rašyti jiems dvejetus, jeigu jie nupiešia žalią saulę arba mėlyną žolę. Kodėl ne?“, – pro ūsą šypsosi Grigorijus ir juokauja, kad net pasitikdamas 50-metį dar nežino, kuo norėtų būti užaugęs. „Gal tik rasti savyje tą vaiką, kurį esu pametęs,“ – sako jis. – „Nes tada viskas buvo tikra. Ir saulė iš tikrųjų buvo bet kokios spalvos.“
Spalvotos vaikystės prisiminimai ir ne ką mažiau įdomaus gyvenimo kine momentai – pokalbyje su kūrėju.
Papasakokite apie savo vaikystę. Kokioje aplinkoje augote?
Vaikystė buvo nuostabi. Gimiau 1976 metais – baisiais, fantastiškais laikais, kai nieko nevyko. Buvo tyku, ramu. Viskas merdėjo. Bet buvo daug susitikimų ir begalinių pasikalbėjimų virtuvėse.
Namuose su mumis gyveno ir seneliai, mamos tėvai. Mano tėvai buvo jauni, jiems rūpėjo viskas, kas tik nori. Senelė buvo pagrindinis mano gyvenimo žmogus. Su ja ir žaisdavome, ir eidavome miegoti, vėliau ir pamokas kartu ruošdavome. Buvo labai faina. O tada prasidėjo revoliucijos, atgimimai, sąjūdžiai. Be pačio Sąjūdžio vyko ir žydiško gyvenimo Lietuvoje atgimimas. Teko paragauti visko – žydų šokių ansamblio, stovyklų, gastrolių.
Kai buvau mažas, labai mėgau dainuoti. Visi buvo įsitikinę, kad neturiu klausos. Kartą pas senelių kaimynus sode lankėsi jų giminaitis violončelininkas. Jis mane pasikvietė ir paprašė, kad su mama ateičiau į muzikos mokyklą. Mama visiškai nesuprato, ko mes ten einam. Paaiškėjo, kad turiu absoliučią klausą, tik per savo sinusų problemą pats negirdžiu, ką dainuoju. Pradėjau mokytis groti violončele. Paauglystėje ėmiausi perkusijos, nes patiko džiazas. Pirmas mano mokytojas buvo Arkadijus Gotesmanas. Kai Arkadijus išvažiavo į Izraelį, mokiausi pas Gediminą Laurinavičių. O tada pats išvažiavau į Izraelį ir tuo mano muzikavimai baigėsi.
Aplink buvo daug menininkų. Būdavau tėvo dirbtuvėse, kartu važinėjome į Smiltynę, kur vykdavo plenerai. Spėjau pažinoti, mano manymu, geriausią XX a. Lietuvos skulptorių Steponą Šarapovą. Jis buvo fantastiškas kūrėjas. Žymiai vėliau tą supratau iš jo darbų. Aplink buvo daug kūrybingų, gerų žmonių, iš kurių buvo galima semtis visko – ir gero, ir įdomaus.
Manau, kad kalba yra gyvas organizmas. Nereikia vaikų sodinti į kalėjimą ir rašyti jiems dvejetus, jeigu jie nupiešia žalią saulę arba mėlyną žolę. Kodėl ne?
Jūsų tėtis yra sakęs, kad pats save prisimena nuo labai anksti – maždaug metų ir aštuonių mėnesių. Koks yra jūsų ankstyviausias prisiminimas?
Kažkada su tėčiu apie tai kalbėjome ir paaiškėjo, kad atsimenu save anksčiau, negu jis save prisimena. Buvau tiksliai nupaišęs, kur kas stovėjo, kokios spalvos buvo.
Didžiausias kūdikystės prisiminimas buvo šokas ir euforija, kad išmokau išlipti iš savo lovelės. Tai buvo laisvė – galėjau ropoti per visą kambarį, nes tada dar nevaikščiojau. Technika buvo tokia: viską išmesdavau iš lovos, įskaitant ir čiužinį, o kadangi dugnas buvo pagamintas iš ganėtinai plonos faneros, tai įsikibęs į virpstus šokinėdavau, kol jis iškrisdavo. Kartu su juo ir aš. Galėjau ropoti visur, kur man reikėjo. Ypatingai man reikėjo prie vinilų grotuvo. Šalia buvo sudėta daug plokštelių su labai gražiais viršeliais. Man patiko juos traukti ir lupti. Šie mano atsiminimai ankstyvesni nei metai ir aštuoni mėnesiai.
Visada buvote toks padykęs vaikas?
Bandžiau po spinta susikurti laužą, užuolaidose buvau išsikirpęs skylučių. Man atrodė, kad čia viskas normaliai.
Visi sako, kad iki penkių metų buvau totalus optimistas – amžinai išsišiepęs ir viskas man buvo gerai. Paskui atėjo sunkūs laikai, kai reikėjo kovoti už būvį. Ir su savimi, ir su aplinka. Mokslai mokykloje buvo panašūs į tą dainavimą be klausos. Visą gyvenimą buvau analfabetas. Izraelyje man iš karto buvo pasakyta, kur nueiti ir kokį testą atlikti. Paaiškėjo, kad esu disleksikas. Tais laikas Lietuvoje apie tai niekas nieko nežinojo ir nesuprato.
Kalbos
Nuo mažumės mokėjote daug kalbų. Kokia buvo ta kalbinė aplinka?
Negalėčiau pasakyti, kad esu poliglotas. Mano senelis mokėjo devynias kalbas. Aš tiek pasigirti, toli gražu, negaliu. Gimiau ir užaugau namuose, kur buvo kalbama ir rusiškai, ir lietuviškai – nuo gimimo žinojau abi kalbas. Tėvas pasakodavo, kad jo draugai negalėdavo nei suprasti, nei patikėti, kad galima taip šokinėti nuo vienos kalbos prie kitos. Net nejausdamas gali vieną sakinį pasakyti viena kalba, kitą – kita. Dabar kalbu keturiomis kalbomis: rusų, lietuvių, anglų ir hebrajų.
Persikėlus į Izraelį turbūt ir hebrajų nebuvo sunku išmokti?
Hebrajų kalba yra graži ir turtinga, bet pati kalbos bazė yra labai matematiška, aiški. Žinodamas vieną šaknį gali sukonstruoti labai daug žodžių. Tai ganėtinai paprasta. Nekalbu apie tą hebrajų kalbą, kuria parašyta tora. Ji žymiai sudėtingesnė, gražesnė, jos žodynas didesnis, gausu archaizmų, kurie šiuolaikinėje kalboje nebevartojami.
Izraelyje egzistuoja labai gera greito kalbos mokymosi sistema. Jos esmė – nėra kitos kalbos, tik hebrajų. Niekas neverčia ir nekalba su tavim tau suprantama kalba. Patenki į aplinką, kur nėra kitos išeities. Ir tai veikia. Turbūt iki šiol ten yra radijo stotis, skirta naujiems atvykėliams. Vienos iš ten transliuotų pamokėlių reklaminio anonso žodžiai buvo: „Nėra išeities, reikia mokytis hebrajų.“ Kai nėra išeities, tai ir mokaisi.
Ką duoda kalbos mokėjimas?
Kalba yra vartai į žmonių, kultūros, istorijos ir tradicijų supratimą. Daug žodžių ateina iš kitų kalbų. Tai susiję su tautų judėjimu, priespaudomis, okupacijomis. Kalboje matosi ir kažkokie antropologiniai dalykai. Pavyzdžiui, hebrajų kalboje matyti, koks buvo žmonių suvokimas prieš tūkstančius metų: dešimtyje Dievo įsakymų yra pasakyta negeisti svetimo žmonos, nei jo asilo ir panašiai. Reiškia, kad į moteris šioje vietoje buvo žiūrima kaip į turtą. Iš kitos pusės, toliau skaitydamas supranti, kaip moteris yra garbinama, kokia ji svarbi, kokia ji protingesnė ir išmintingesnė.
Visos kalbos yra tarsi prisluoksniuotas tortas. Paskaitęs XX a. pradžios Lietuvos žymiausių žmonių raštus suprantu, kad šiandien jie neišlaikytų lietuvių kalbos egzamino. Juk tai nevartotina kalba. Užtat ji tokia žavinga, vietomis juokinga, gausi svetimybių. Lygiai taip pat, kaip lietuvių slenge yra nemažai žodžių iš jidiš ir hebrajų kalbų. Tai tik kalba apie jos gyvumą. Manau, kad kalba yra gyvas organizmas. Nereikia vaikų sodinti į kalėjimą ir rašyti jiems dvejetus, jeigu jie nupiešia žalią saulę arba mėlyną žolę. Kodėl ne?
Vilnius
Gimėte ir augote čia – Vilniuje. Koks tada tai buvo miestas?
Pirmi mūsų namai buvo Šilo ir Grybo gatvių sankryžoje. Vaikystės kiemas buvo labai įdomus. L formos namą juosė dvi tvoros. Už vienos buvo kurčnebylių mokykla ir internatas. Mums, vaikams, jie atrodė labai agresyvūs: nekalba, mosikuoja rankomis ir, kaip mums atrodė, staugia. Už kitos tvoros buvo vaikų namai. Bendraudavome su jais per tvorą. Atsimenu, kaip vienas vaikas parodė, kad turi karpą. Taip sužinojau, kad žmonėms auga karpos.
Kai pradėjau eiti į mokyklą, persikėlėme į Žolyno gatvę. Mūsų kieme buvo ir iki šiol yra troleibusų parko laidų remonto dirbtuvė. Troleibusai man buvo labai artimi. Tai labai įdomus dalykas. Jie turėjo įsigėrusį vakarykščio alkoholio vartojimo kvapą, kuris paūmėdavo, įlipus eiliniam keleiviui. Troleibusus ypatingai mėgdavau, kai būdavo galima ką nors papaišyti ant langų arba prie metalo gabalo žiemą prilipti liežuviu, įsigrūsti į troleibusą ir iš jo iškristi. Viskas buvo išbandyta.
Man visai patiko, kad miestas nesikeitė, kad jis turėjo tekstūrą. Dar ne viskas buvo užstatyta, mačiau apšerpetojusias sienas, apaugusius vidinius kiemus, pro kuriuos mane vesdavo tėtis. Čia užeini, čia pro bromą, čia atidarai duris ir staiga patenki į stebuklingą kiemą, kuriame auga medžiai, virtę džiunglėmis namo viduje. Tuo metu Vilnius dar nebuvo taip atnaujintas, sutvarkytas ir išlaižytas. Tada jis man buvo mielesnis.
Vietų, kuriose mes būdavome, švęsdavome gimtadienius, nebėra. Kiekvienoje kartoje yra tų, kurie norės viską sugriauti. Bet gal ko nors nespės. Kažkodėl visus mokome būti revoliucionieriais vietoj to, kad stengtumėmės tiesiog evoliucionuoti.
Koks Vilnius jus pasitiko, kai prieš devynis metus čia sugrįžote?
Klišiškai nuskambės, kad baisiausias jausmas yra būti vienišam minioje. Grįžęs tai pajutau. Buvau įpratęs, eidamas gatve būtinai kažką sutikti, pasilabinti, kažkas pakviesdavo pakalbėti ar šiaip užeiti. Buvo bendravimas. O dabar galiu skersai išilgai išvaikščioti visą senamiestį, naujamiestį ir per tas kelias valandas nepamatyti nei vieno pažįstamo veido.
Supratau, kad nežinau ne tik gatvių pavadinimų, bet ir suaugusio žmogaus gyvenimo niuansų. Suaugęs čia beveik negyvenau, todėl nepatyriau, kas yra „Sodra“, VMI, PSD ir VSD. Nesupratau nei vieno šios sistemos žodžio. Sunku emigruoti namo. Kažkaip skaudžiau. Kai emigruoji svetur, esi tam pasiruošęs.
Didelis sukrėtimas buvo tai, kad daug draugų išvažiavo. Tai prasidėjo 1989 m.
Kitoniškumas
Prieš interviu sakėte, kad žydams negalioja natūralus priklausomumas kuriai nors tautai – visada, siekiant išlikti, reikia būti geresniu lietuviu už lietuvį ir t.t. Ar prieš išvykdamas į Izraelį jautėtės čia kitoks?
Kitoniškumą, be jokios abejonės, jaučiau. Keletą kartų paauglystėje teko ir duoti, ir gauti už tuos nepritapimus paaugliškiems pokalbiams nuėjus ne į tą pusę. Nemažai žmonių mane skyrė ir identifikavo. Dažniausiai tai ateidavo iš išorės, ne iš žydų. Tai yra fonas. Bet erzina vien tai, kad jis yra. Visada žinai, kad tas buitinis antisemitizmas gali išlįsti. Erzina, kad visą laiką to lauki. Turi būti pasirengęs į jį teisingai sureaguoti. Nereikia pasiduoti emocijai, pradėti muštis, įsižeisti. Bet koks įsižeidinėjimas yra tavo asmeninė problema. Niekas tavęs neįžeidžia – tu įsižeidi.
Bet man nereikėjo būti geresniu už kitus. Mes gyvenome gerais laikais. Manau, kad šiandien žymiai sunkiau mano dukrai. Dabar mano tautiečiams užduodama žymiai daugiau klausimų. Šitos bangos grįžta tūkstantmečiais. Mano vaikystėje viskas baigdavosi tuo, kad kas nors pasiūlydavo „varyti į savo Žydiją“. Kai paklausdavau, kur ji yra, atsakydavo: „Neatsimenu, kaip vadinasi. Močiutė sakė, kažkoks Realis.“
Kaip apie žydiškumą kalbėdavote šeimoje?
Seneliai namuose tarpusavy dažnai kalbėdavo jidiš. Ar reikia dar kalbėti apie žydiškumą, kai jie tarpusavy kalbasi ne ta kalba, kurią girdi per televiziją ar radiją, kuria kalba tavo darželyje ar mokykloje? Kai augau, vyko kultūrinis žydų atgimimas. Šia prasme, gimiau pačiu laiku. Nereikėjo slėpti, kad esi žydas.
Didelis sukrėtimas buvo tai, kad daug draugų išvažiavo. Tai prasidėjo 1989 m. Mano klasėje buvo nemažai žydų. Staiga jie po vieną pradėjo dingti. Labai greitai ištuštėjo klasės.
Nekilo klausimas, kodėl jūs likote?
Mano tėvas su savo nauja šeima išvažiavo 1990-aisiais. Man buvo nelengva, jausmas buvo toks, kad jie išvažiuoja su visam. Nors uždanga pakilo, buvo akivaizdu, kad visa tai laikina, taip pat, kaip ir septintame dešimtmetyje. Lietuva dar nebuvo paskelbusi savo nepriklausomybės. Maniau, kad visi išvažiuos, o mes čia liksime vieni. Siaubas, košmaras. Tas jausmas buvo labai trumpas. Į Izraelį jie atskrido 1990-ųjų balandžio 1 dieną. O aš atvažiavau į gastroles balandžio 4 d. Rudenį tėvas atvažiavo į Lietuvą. Prasidėjo važinėjimas pirmyn atgal.
Skulptūra ir fotografija
Jūsų tėtis – žymus skulptorius. Su skulptūra esate pažįstamas nuo pat mažumės. Kaip į jūsų gyvenimą atėjo fotografija?
Skulptūroje buvau nuo pat vaikystės, dalyvavau tame procese – kažką padėdavau, turėjau priėjimą prie medžiagų, galėjau kažką palipyti, papjaustyti ar padrožti, pagadinti medžiagas ir įrankius. Bet niekada negalvojau, kad tai bus profesija.
Fotografavau nuo visada. Mamos tėtis buvo išprotėjęs fotografas. Jis buvo mėgėjas, bet galėjo sau leisti fotografuoti ir spausdinti nuotraukas dideliais kiekiais. Todėl jo nuotraukų archyvas labai didelis. Jis mėgdavo ir filmuoti. Su fotoaparatu, kino juosta ir 8mm kino kamera susidūriau dar nemokėdamas vaikščioti. Senelis mane fotografuodavo pasodinęs ir įdavęs į rankas fotoaparatą. Nenorėjau jo paleisti. Senelis daug parodė ir pamokė. Taip atsirado fotografija.
Kažkiek skulptūros, kažkiek to ar ano. Visko po truputį. Gal taip paprasčiau. Ne vien ieškojimas to, kas yra arti, bet kas lengviau gaunasi. Truputį sukčiavimas.
Esate juokavęs, kad ir tėvo mokykloje teko pasikankinti. Ko ten išmokot?
Tėvo mokykloje aš išmokau visko – ko reikėjo ir ko nereikėjo. Nemanau, kad ten kankinausi. Labiau kankinau savo mokytojus. Tėvo mokykloje ne tik mokiausi, bet ir dirbau. Mokytojai vienu metu buvo ir mokytojai, ir kolegos. Galėjau kažką suprasti ne tik pats bandydamas kažką daryti, bet ir fotografuodamas jų darbus. Tas pažiūrėjimas į darbą ne visai savo akimis, o per objektyvą, randant netikėtus kampus, stambumus, paskatina mokytis, užduoti klausimus sau ir ne tik.
Tas buvimas kartu, kažkokia frazė ar judesys, kurį pamatai ar pajauti, tas paėmimas už rankos… Neįmanoma paaiškinti. Ir šiandien lipdydamas, jaučiu, kad čia tėvo ranka, brėždamas liniją prisimenu artimo tėvo draugo, kuris man dėstė piešimą, Leo Ray žodžius. Jis sakydavo, kad viską reikia dalinti į tris dalis. Nesvarbu, ką darai gyvenime, bet ką galima taip padalinti. Jei nesigauna, vadinasi, galima dar padalinti. Ir taip nueini iki pačio paprasčiausio taško, kur viskas pasidaro aišku ir tereikia atlikti vieną veiksmą.
Grįžkime prie fotografijos. Ką fiksuoti jums įdomiausia?
Sudėtingas klausimas. Fotografija yra darbas su šviesa. Visi objektai yra nesąmonė, nes išjungus šviesą jų nebėra. Supratau, kad geriausios nuotraukos išeina tada, kai esu įsimylėjęs. Nes tos nuotraukos akys dega. Nesvarbu, kad ten akių nėra, bet jos dega. Ir tada tai tampa narkotiku, nes ieškai to įsimylėjimo. Negali be jo kurti. Be jo nesišypso nuotrauka. Norisi užsiimti menu, šviesa, o gaunasi taip, kad veda emocija. Apie mane tai pasako tik tai, kad tikrai nesu profesionalas. Man reikia būsenos, o profesionalas ateina ir daro.
Kartais reikia kurti dabartį ir tai yra žymiai sunkiau, nei įtikinamai sukurti praeitį.
Kinas
Ar įmanoma apie žmogų papasakoti be žodžių, tik vaizdais?
Tikrai taip. Tuo užsiimu ir dabar. Bandau kurti vaizdą, kuris būna kameroje. Mano tikslas – papasakoti istoriją aplinka, daiktais. Apie žmogų galima spręsti iš jo knygų lentynos, iš to, kaip atrodo jo namai, dirbtuvės, kokie jo batai.
Turiu gerą bičiulį, kuris sako, kad svarbiausias fotografo įrankis yra batai. Jie turi būti patogūs, kad su jais nueitum tą kelią iki nuotraukos. Nuotrauka įvyks, fotografuoti moki, bet svarbiausia iki jos ateiti. Atsimenu, kaip jis pasakojo savo patirtį fotografuojant sausio įvykius. Žiema, sninga, naktis. Eidamas jis pamatė šviesą, atsiliko nuo kitų ir liko laukti, kol į šitą šviesą ateis tie, kuriuos jis norėjo nufotografuoti. Žmogus yra lygiai toks pat objektas, kaip ir bet kas kita. Kitaip visas menas būtų vien portretai.
Jei batai – svarbiausias fotografo įrankis, ko labiausiai reikia kino dailininkui?
Daug kantrybės. Gebėjimo klausyti ir matyti. Suprasti, kad nesi vienas vienintelis. Kinas yra kompleksiškas dalykas. Jame daug profesionalų, kiekvienas atsakingas už savo sritį. Reikia būti ir kūrėju, ir komandos dalimi. Pirmiausia, tai yra darbas ir kūryba. Reikia tam tikros kūrybinės ir darbinės disciplinos.
Iš kitos pusės, reikia suprasti, kad turi galimybę padėti papasakoti istoriją. Noras padėti ją papasakoti, pasistengti ją suprasti ir išgirsti – labai svarbu. Nebūti savo pasaulėlyje, nes daug pasaulėlių vienoje vietoje netaps pasauliu. Tai bus kaip knygų lentyna, kurioje yra daug skirtingų knygų. Galiausiai reikia padaryti vieną darbą visiems kartu.
Kaip atrodo kino dailininko kasdienybė? Ką jis daro?
Sudėtinga pasakyti, ką daro kino dailininkas, kai Labanoro girioje filmuojame skrendantį paukštį. Geras kino dailininkas pasižiūrės kadrą ir patars, kaip tai surišime su visu kitu turiniu, jei tai nėra vieno kadro filmas.
Kino dailininkas sukuria pasaulį, kuris yra matomas kadre. Kuriame veikia arba neveikia personažai. Tą pasaulį sunku pamatyti, jei tai nėra istorinis ar fantastinis filmas. Kartais reikia kurti dabartį ir tai yra žymiai sunkiau, nei įtikinamai sukurti praeitį. Praeitis arba fantastika daug ką atleidžia. Galų gale, tai, ką matome, yra šviesa, spalva, tekstūra, kompozicija, dydžiai, apimtys, šiluma. Tai ir kuria tuos pasaulėlius.
Kaip papasakoti kažką apie tėvus, kai pirmas kadras yra apie vaiką? Vaiko, paauglio kambarys gali būti padarytas labai paprastai – apklijuotas plakatais, apjauktas, viskas išmėtyta, šalia mokyklinių knygų mėtosi seni graužtukai. Iš karto suprantame, kad jis yra pasišiaušęs ir prieš visą pasaulį. Arba yra kategoriška, ideali tvarka, o vidury balto kilimo numesti nešvarūs kerzai. Kas stipriau, priklauso nuo istorijos. Baltas lapas ir taškas jame tam tikrais atvejais gali veikti geriau.
Ko reikia, kad scenografija įtikintų žiūrovą?
Reikia, kad būtų gerai padaryta. Kinas yra apgaulė. Galime filmuoti vienokį namo eksterjerą, kitokį interjerą, įėjimą trečioje, o išėjimą ketvirtoje vietoje ir visus apgauti, kad viskas viename bute. Gana paprasta apgauti žmogų, tereikia duoti jam įrankius ir vizualinę kalbą. Mes linkę galvoti, kad galima suvilioti kokybe. Manau, kad ne. Nufilmuoti filmą galima žymiai paprastesnėmis priemonėmis, nei Holivude. Tai nieko nekeičia. Reikia istorijos, sprendimų – tada galima apgauti.
Bet ne visada reikia apgaudinėti. Yra nuostabių pavyzdžių, kai nusprendžiama rodyti, jog tai yra dekoracijos. Ir tai veikia. Kai sakome, jog pasaulis yra besikeičianti dekoracija, tai veikia geriau, negu bandymai tą papasakoti žodžiais.
O toliau yra paprasti dalykai. Kad nufilmuotume tam tikrą kadrą, reikia tam tikro atstumo. Dažnai reikia klaustrofobijos, pavyzdžiui, lifto. Liftą mes pasistatome kaip dėžutę, kurios visas sienas galima patraukti, bet įspūdis toks, kad visą laiką esi toj mažutėj erdvėj. Toks konstruktorius. To pamatyti neįmanoma ir žmonės tiki.
Žiūrovai mato tik tai, kas yra kadre. O kas lieka už kadro?
Už kadro yra milžiniška komanda, kuri dirba rytą vakarą, 24 valandas per parą tam, kad visą tai sukurtų. Kiekvienas filmas yra mažas gyvenimas. Sudėtingas, įtemptas, pilnas įvairiausių emocijų. Kai filmas pasibaigia, žmonės patenka į gilias depresijas, nes lieka tarsi palikti, ištuštėję. Tai tikras, labai intensyvus gyvenimas, kurį nugyvename tam, kad filmas įvyktų.
Aikštelė žiauriai užkrečia. Pažįstu žmones, kurie į kiną atėjo vienai dienai, kai jų paprašė kažką pakeisti, pabūti, atnešti kavos, bet jie taip ir nesugeba išeiti jau dvidešimt metų. Visas tas gyvenimas kino aikštelėje užkrečia. Yra žmonių, kurie tiesiog tuo serga. Aš irgi buvau susirgęs. Hebrajų kalboje yra posakis apie žmones, kurie gyvena savo pasauly, nemato realybės. Pažodžiui jis verčiasi: „gyvena filme“. Kai nuvažiuoju į Izraelį ir manęs draugai klausia, ką veikiu, kuo gyvenu, taip ir sakau: „gyvenu filme“.
Bet tas gyvenimas kine yra realesnis, nei bet kas kitas, nes bet koks melas yra labai gerai atidirbtas darbas. Bandome sukurti tą melą ir kažkaip įprasminti savo buvimą. Labai norisi daryti kažką gero. Kuo toliau, tuo mažiau norisi prisidėti prie nereikalingo audiovizualinio turinio kūrimo.
Po ilgų klajonių po pasaulį ir skirtingas meno formas ar jau žinote, kuo norite būti užaugęs?
Išdidžiai žengiu į šeštą dešimtį ir visiškai neįsivaizduoju, ką veiksiu, kai užaugsiu. Gal tik rasti savyje tą vaiką, kurį esu pametęs. Nes tada viskas buvo tikra. Saulė iš tikrųjų buvo bet kokios spalvos. Ar pavyks, nežinau.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.