Mažuoju Paryžiumi vadintame tarpukario Kaune nestigo kultūrinio gyvenimo apraiškų – nuo architektūros iki per radiją transliuojamų laidų laikinoji Lietuvos sostinė sparčiai vijosi kitas Europos sostines.
„Laikinoji sostinė yra savotiškas fenomenas. Matome tarpukario architektūrą, bet tą patį galėtume pasakyti ir apie to meto muzikinį gyvenimą, prie kurio labai prisidėjo broliai Hofmekleriai“, – sako istorikas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzikos ir dailės skyriaus muziejininkas Artūras Savko.
Pasak istoriko, tarpukario Kauno muzikinis gyvenimas neįsivaizduojamas be Pomerancų, Stupelių ir Hofmeklerių giminių: „Sklido kalbos, kad daugiau kaip pusę atlikėjų Valstybės teatre ir kai kuriuose restoranuose sudaro šių giminių atstovai.“
Lenkams užėmus Vilnių, 1920-ųjų rudenį į Kauną persikėlę Hofmekleriai stipriai prisidėjo prie kultūros proveržio. Valstybės teatre, prestižiniuose Kauno restoranuose ir kavinėse skambanti muzika, pirmieji įrašai bei radijas pasiekė dažną kaunietį. „Jų indėlis buvo svarbus tiek populiariojoje muzikoje – mažosiose auditorijose, tiek profesionalioje teatro scenoje. Išpopuliarėjo opera, baletas. Pasaulį užkariavo naujovės – šelako plokštelės, kuriose jie taip pat skambėjo“, – apie svarbų garsios muzikų giminės vaidmenį tarpukario Lietuvoje pasakoja A. Savko.
Kylanti Valstybės teatro žvaigždė
Mošė ir Leiba Hofmekleriai kilo iš muzikų giminės – senelis buvo Ašmenos kantorius, o tėvas Marduchajus profesionaliai griežė smuiku, altu ir violončele. Kaune Marduchajus Hofmekleris gavo darbą dar tik pradėjusiame kurtis valstybiniame teatre, kuriame netrukus pradėjo muzikuoti ir sūnus Leiba.
Iš visų atžalų Leiba vienintelis grojo pianinu, kiti broliai ir sesuo rinkosi styginius instrumentus. „Valstybės teatre jis akompanuodavo pianinu iš užsienio atvykusioms garsenybėms ar vietiniams talentams. Netrukus jis pradėjo diriguoti. Nors iš pradžių jam sekėsi sunkiai, greitai atskleidė savo talentą. Dirigavo daugeliui baletų, važiuodavo į gastroles, bet ir toliau akompanuodavo įžymybėms“, – sako A. Savko.
Kylanti teatro žvaigždė paliko gilų įspaudą tarpukario Kauno muzikiniame pasaulyje. L. Hofmekleris taip pat dirigavo ir pirmuosius lietuviškus baletus: Balio Dvariono „Piršlybas“, Juozo Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“.
Apie L. Hofmeklerio dirigento talentą atsiliepė ne tik vietinė, bet ir užsienio žiniasklaida. Po Valstybės teatro baleto trupės gastrolių Monte Karle ir Londone dirigentas buvo giriamas už aukštą lygį, meistrišką orkestro vedimą ir kūrinių atlikimą.
„Metropolis“ ir pirmasis koncertas radijo bangomis
Ne mažiau žymus brolis Mošė Hofmekleris vadovavo prestižinio Kauno restorano „Metropolis“ orkestrui. Vilniaus muzikos mokykloje pas Ilją Malkiną besimokiusio smuikininko virtuozo vadovaujamas orkestras dienomis grodavo klasikinę, o vakarais klausytojus žavėdavo pramogine muzika.
A. Savko pabrėžia, kad M. Hofmekleris buvo vienas pirmųjų Lietuvos radijo talkininkų, daug prisidėjęs rengiant pirmąsias muzikines radijo laidas: „Kaune radijas pradėjo transliuoti 1926 m. birželio mėnesį, o jau po kelių savaičių buvo transliuojamas Hofmeklerio vedamas septynių žmonių orkestro koncertas. Taip pat buvo įrašyta nemažai šelako plokštelių, kuriose girdima „Metropolio“ orkestro muzika.“
Neatsitiktinai 1932 m. prezidentas Antanas Smetona M. Hofmekleriui įteikė Gedimino ordiną už nuopelnus Lietuvos kultūrai.
Muzika makabriškoje kasdienybėje
„Deja, šios giminės likimas tragiškas – nemažai šeimos narių žuvo Holokausto metu. Leiba kartu su žmona ir vaikais, abu tėvai bei sesers šeima žuvo.
Moišė taip pat pateko į getą. Sunkiomis sąlygomis ten įkūrė orkestrą. Tuo metu į getą buvo draudžiama įsinešti muzikos instrumentus, todėl juos kartais įgabendavo paslapčia ar net išardytus. Du kartus per savaitę orkestrantai muzikuodavo bandydami pakelti žmonėms dvasią“, – pasakoja A. Savko.
M. Hofmeklerio dukra Dalia Hofmekler-Ginsburg yra sakiusi, kad tėvas ne tik vadovavo orkestrui gete, bet ir buvo žydų policijos narys – diriguodamas orkestrui dėvėjo jos uniformą. Šis orkestras buvo įkurtas gavus Seniūnų tarybos leidimą, nepaisant kilusių ginčų. M. Hofmeklerio įkurtas geto orkestras egzistavo prisidengdamas policijos veikla1.
Istorikas A. Savko teigia, kad M. Hofmekleriui pavyko išgyventi Holokaustą: „Vėliau jis buvo perkeltas į Dachau koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Jo brolis Ruvimas buvo emigravęs į JAV, Europoje dalyvavo išlaisvinimo operacijoje. Būtent jis surado brolį ligoninėje.“
Po karo M. Hofmekleris išvyko į Izraelį, kurį laiką ten koncertavo Jeruzalės radijuje, vadovavo „King David“ viešbučio orkestrui. Jis nepaliko muzikos, bet į Lietuvą daugiau nebegrįžo. Po dešimtmečio persikėlė į Miuncheną ir 1965 m. ten mirė.
Palikę muzikinę legendą
A. Savko ne kartą mini – įsivaizduoti ir papasakoti apie Kauno muzikinį gyvenimą be brolių Hofmeklerių, tapusių vienais garsiausių Kauno muzikų, būtų sunku.
„Kauno aukštuomenė ir paprasti miestiečiai, išsiilgę kultūros, rinkosi į restoranus pasiklausyti Hofmeklerių atliekamos muzikos. Net Kipras Petrauskas ateidavo ten praleisti laisvalaikio. „Metropolio“ orkestras tapo savotiška tarpukario kultūros Kaune legenda.
Išlikusiose senosiose šelako plokštelėse galime išgirsti tą muziką. Kai kuriuos kūrinius broliai atlikdavo kartu. Apie tai byloja išlikusi „Lakštingalos“ plokštelė – čia Moišė griežia smuiku, o Leiba diriguoja. Taip pat išliko nemažai orkestro įrašų iš 1924 m. Kaune firmos „Odeon“ įrašinėtų plokštelių“, – pasakoja A. Savko.
Istorikas neslepia, kad anksčiau garsūs muzikai šiandien gerokai primiršti: „Gana nedaug jiems skiriama dėmesio. Dažniau prisimenami Antano Šabaniausko ar Danieliaus Dolskio kūriniai, jų pavardės siejamos su tarpukario Kaunu, o Hofmekleriai atpažįstami sunkiau.
Nepaisant to, apie juos ir jų muziką primena Valstybės teatro, „Metropolio“ restorano, Žaliakalnyje buvusios radijo stoties, transliuodavusios jų muziką, pastatai ir net kitų to meto muzikos žvaigždžių, kurioms jie akompanuodavo, įrašų plokštelės, išsaugojusios Hofmeklerių pavardę.“
Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui.
Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.