Įkvėpimą kurti kiekvienas menininkas atranda savitai, tačiau aplinka neišvengiamai formuoja ne tik pasaulėžiūrą, bet ir asmenybę. Vilnius taip ypatingai veikia ir atvykėlius, ir čia gimusiuosius. Apie tai kalba ir scenografė, grafikė, fotografė Aleksandra Jacovskytė.
Vilniuje gimusi, Juozapo Montvilos namų kolonijoje augusi ir iki šiol čia puoselėjanti iš senelių paveldėtą namų ir kūrybos erdvę menininkė nesibodi besikeičiančio Vilniaus portreto, kone visą gyvenimą stebimo pro fotoaparato akutę. Tačiau ji ilgisi laiko, kai „visi visus pažinojo iš veido“. Net dviejuose albumuose – „Vilniaus veidai“ ir „Vilniaus veidai+“ – nugulė daugybė A. Jacovskytės fotografijų. Kaip pati sako, jai fotografuoti tapo taip natūralu, kaip bendrauti.
Su A. Jacovskyte kalbamės ne tik apie pasaulio matymą kadrais, bet ir negalėjimą nepiešti, scenografiją per atsitiktinumą, menininkų šeimą ir gyvenimą Vilniuje.
Nuoširdumas
Dailininkė sako nepajutusi, kada atėjo supratimas pasirinkti menininkės kelią: „Mano nuomone, beveik kiekvienas vaikas yra menininkas. Kol neturi suaugusių dailininkų ir apskirtai dailės įtakos, kol nebando paišyti taip kaip rimti dailininkai, tol kiekvienas vaikas savo nuoširdumu gali būti įdomus.
Mes su broliu Adomu paišėm. Tėvas buvo labai gabus dailei, tik likimas taip susiklostė, kad nutrūko jo studijos. Jis nusprendė, kad mes su broliu gabūs. Jaunesniam broliui Jokūbui mes padarėme įtaką – jis jau augo toje aplinkoje. Jokūbas atsisėsdavo prie mano stalo, paimdavo plunksną, tušą ir nuostabiai paišydavo. Mes visi trys baigėm dailės keturmetę mokyklą. Tada tai buvo vienintelė dailės mokykla Vilniuje. Paskui stojom į institutą, dar ne visai žinodami, ką mes žmonėms turim ar galim pasakyti. Viskas vyko palaipsniui.“
Aš nuolat paišau. Nežinau, kodėl. Tiesiog negaliu susivaldyti, ir iš to kažkas išeina.
Paklausta, ar tai, kad visi trys vaikai šeimoje tapo menininkais, lėmė auklėjimas, A. Jacovskytė susimąsto: „Sunku pasakyti. Tai buvo taip natūralu. Aš vyriausia. Po to – Adomas. O Jokūbas jau augo toje atmosferoje ir kažkodėl taip nusprendė, nors galėjo pasirinkti ir kitką. Aš irgi galėjau. O Adomas taip nusprendė ir paskelbė mokykloje, kad neis į jokius tiksliuosius mokslus, kad į jį žiūrėtų atlaidžiai. Tada buvo ganėtinai demokratiškabs požiūris į moksleivį, kuris nepretenduoja į kažką kitką.“
„Kai pamatau gerai padrožtą pieštuką… Aš nuolat paišau. Nežinau, kodėl. Tiesiog negaliu susivaldyti, ir iš to kažkas išeina. Jeigu reikia piešti pagal užduotį, tada pasąmonėje įsijungia stabdis, įsipareigojimas, baimė padaryti blogai. O čia pradedi paišyt ir drąsiai tai darai“, – šypsosi dailininkė, piešianti ir ant blogo popieriaus, ir žurnalų puslapiuose.
Fotografija kaip bendravimo būdas
Fotoaparatą į rankas A. Jacovskytė paėmė dar nesulaukusi vienuolikto gimtadienio. Už tai ji dėkinga tėvui, kuris nupirko pirmąjį fotoaparatą „Smena“ ir paaiškino visą procesą, ką ir kaip daryti nuo pat pradžios iki galo. „Visą fotografijos procesą aš atlikdavau iki 1993 metų. Paskui jau nebuvo chemikalų, atsirado mane nukonkuravusios „muilinės“. Kiekvienas tapo fotografu – atiduodavo juostelę ir per valandą gaudavo atspausdintas šlykščias spalvotas fotografijas. Buvo tokia pertrauka, bet paskui vėl pradėjau fotografuoti, kai atsirado nespalvotos japoniškos juostos.
Laikui bėgant nuotraukas nustojau daryti pati, nors rūsy tėvas buvo įrengęs gerą fotolaboratoriją. Taip pradėjau fotografuoti, o paskui neprisimenu, kad būčiau išėjusi į miestą be fotoaparato. Analoginiu fotografavau iki 2019-ųjų. Ir jei dukra Marija nebūtų nupirkusi skaitmeninio, gal aš ir nebūčiau perėjusi. Kažkaip laikiausi iš paskutiniųjų“, – pasakoja ji.
Atsakydama, kas svarbiausia fotografijoje, menininkė koncentruojasi į žmogų: „Žmogus kontekste. Ir miesto kontekste, ir tam žmogui tipiniame interjere. Taip išėjo, kad čia, priešais mano stalą, nufotografuota labai daug čia sėdėjusių žmonių. Būtų galima padaryti tokią seriją.
Galiu visą dieną vaikščioti su fotoaparatu ir nefotografuoti, bet staiga pamatau – ir tada, kai jau pradedu – viskas, toks malonumas, įkvėpimas, tokia energija atsiranda.“
A. Jacovskytė sako, kad fotografija jai – bendravimo būdas: „Net su draugais. Myliu visus savo draugus, man jie gražūs, žinau, kaip juos fotografuoti. Pamatau momentą ir suprantu – būtent taip reikia žmogų fotografuot. Labai nemėgstu, kai žmogus pozuoja. Vadinasi, manimi nepasitiki, galvoja, jei taip pasuks galvą, geriau atrodys. Aš pati žinau, kaip nufotografuoti, kada reikia paspausti. Todėl stengiuosi kalbėti su žmogumi, kad nežinotų, jog tuoj bus nufotografuotas.“
Nespalvota
Prakalbus apie spalvas, A. Jacovskytė prisipažįsta: „Man patinka tik nespalvota fotografija. Spalvota labai retai, išimtinai. Kai pirmą kartą žiūrėjau neorealistinį nespalvotą Vittorio De Sicos filmą, supratau, kad tokia atmosfera man labai daug pasako. Supratau, kad man svarbu būtent tai. Kažkas tokio iki galo nepasakyto.
Nespalvota nuotrauka nėra buitiška. Čia viskas taip, kaip ir turi būti. O spalvota – visai kita specifika. Kadaise įsitikinau, kad spalvotose nuotraukose visur ta pati atmosfera, visą laiką vienoda nuotaika. O pozuotos fotografijos tiesiog netenka prasmės. Aš dažnai pasakau, kad pažiūrėtų kur nors, kad atsitrauktų nuo objektyvo, nuo manęs.“
Vilnius
Menininkė tikina, kad fotografija jai padėjo pažinti Vilnių, surasti dar nematytų jo kampų: „Studentavimo laikais su draugais susitikdavom sekmadieniais ir vaikščiodavom po Vilnių, po Užupį, kažkur toliau, kur paprastai nevaikštai. Taip atrasdavom Vilnių ir jį fotografuodavom.“
A. Jacovskytės jaunystės Vilnius buvo kitoks. Kaip pati sako, dabar būtų sunku jį tokį įsivaizduoti: „Žmonės vaikščiodavo, nes beveik niekas neturėjo automobilių, pagrindinėmis gatvėmis – prospektu, o paskui po senamiestį. Visi visus pažinojo iš veido. Ir net žinodavo, kas iš kokios mokyklos. Mano bičiuliai iš Maskvos labai stebėdavosi, sakydavo, kad su manimi neįmanoma išeiti į miestą, nes kiekviename žingsnyje sveikinuosi. Vilnius buvo toks. Jis visiškai neatrodė provincialus, nepaisant to, kad visi vieni kitus pažinojo iš matymo.“
A. Jacovskytė neabejoja, kad gyvenimas Vilniuje ir visapusiškas šio miesto patyrimas daro įtaką kūrybai. „Vilnius negali nedaryti įtakos. Manau, jei gyvenčiau kitame mieste, būčiau truputį kitoks žmogus. Jau nekalbant apie kitą respubliką. Pavyzdžiui, jei būčiau gyvenusi Rygoje arba Taline, ko neįsivaizduoju, būtų visai kita stilistika, kita kultūrų įtaka. Ten gerokai anksčiau atsirado minimalizmas. Visiškai kitoks mąstymas“, – svarsto dailininkė.
Įtakos
A. Jacovskytė šypsosi sakydama, kad scenografija jos gyvenime atsirado per atsitiktinumą, kuris padovanojo galimybę susitikti su autoritetais: „Norėjau studijuoti grafiką, bet tada iš Maskvos atėjo potvarkis. Apribojo net akademiją Rygoje. O mus koreguodavo Augustinas Savickas, kuriuo mes visi žavėjomės. Jis buvo pats svarbiausias, nors dėstė tik tapybą. Jis koregavo kiekvieną individualiai pagal jo galimybes. Man padarė didelį įspūdį. Jis buvo stebėtinai laisvas žmogus. Tokios vidinės laisvės nesutikdavai. Kai apie jį kūrė dokumentinį filmą, paaiškėjo, kad mes su broliu nesitarę tą patį apie jį pasakojom.“
Iš žydų šeimos kilusi menininkė, paklausta, ar jos kūrybai turėjo įtakos ankstesnių kartų litvakų kūriniai, sako, kad tuo metu aplinkoje buvo kitos įtakos: „Be Marko Šagalo mes apie kitus ilgai nieko nežinojom. Dar Amedeo Modigliani, bet jis ne iš Lietuvos, Italijos tapytojas. Net muziejaus bibliotekoje tik apie 1959-uosius impresionistai tapo žinomi ir rodomi. Viskas buvo socrealizmas.
Mano tėvas buvo parengęs didžiulį reprodukcijų albumą, ten daugiausia buvo renesansas, XIX amžiaus pabaigos rusų, prancūzų dailininkai. Kai pirmą kartą pamačiau Pablo Picasso „Mergaitę ant rutulio“, nesupratau, kur čia tas grožis. Aš buvau paauglė. Visgi kuo daugiau žiūri, darai, tuo daugiau supranti ir pajauti.“
Kurti teatrui
Be fotografijos ir grafikos, svarbi A. Jacovskytės kūrybos dalis – teatro kostiumų kūryba: „Teatre viskas priklauso nuo stilistikos, režisieriaus koncepcijos ir scenografijos. Įdomu kurti kostiumus. Visada labiau mėgau daryti tokius, kur gali pasireikšti vaizduotė, kažkoks netikėtumas, patinka tokie labiau fantasmagoriški kostiumai.
Prisimenu kai kuriuos man pačiai netikėtus sprendimus. Ne visiškai realistiškus. Su Oskaru Koršunovu statėme spektaklį pagal Bruno Schulzo „Klepsidros sanatoriją“ Lenkijoje. Tai toks pusiau sapnas, keisti personažai. Ten buvo galima laisviau pasireikšti. Be to, Vilniuje kažkodėl visada griežčiau žiūriu į save, o ten laisviau, niekas nepažįsta.
Smagu kurti kostiumus. Ypač tokius, kur refleksijos truputį daugiau negu rimtumo. Su Vyteniu Pauliukaičiu kūrėme televizijos filmų, laidų dekoracijas. Mes kūrėme „Kiss Me, Kate“ („Bučiuok mane, Keit“) – tai buvo įvykis. Dalis dekoracijų buvo gaminamos kino studijoje, buvo pastatyti paviljonai. Kurti „Aidai“ buvo iššūkis. Tai buvo 1997-aisiais, ir visiškai nebuvo medžiagų. Ir vis tiek teko kažką iš to padaryti.
Man natūraliausia paišyti ir fotografuoti, o kurdama teatrui angažuojuosi, tuo gyvenu, net sapnuoju. Tai didžiulė atsakomybė. Be to, tai kolegialus darbas. Geriausia, kai režisierius tavim pasitiki ir nesikiša, bet režisieriai dažniausiai bepročiai. Ne visi moka įžiūrėti, kas nupaišyta. Kai pradėjau dirbti teatre, visada tardavausi. Nupaišydavau kelis eskizų variantus.“
„Vilniaus veidai“
Per daugelį metų sukauptos A. Jacovskytės fotografijos šiais metais sugulė jau į antrąjį albumą „Vilniaus veidai+“. Čia užfiksuoti menininkės draugai, lydėję ją ne tik Vilniuje, bet ir keliaujant po pasaulį, išskirtiniais atvejais, ir nepažįstamieji.
„Pirma knyga sudaryta iš fotografijų nuo 1963-iųjų iki 1993-iųjų, kai viską dariau pati. Mano bičiulė Violeta Juškutė susitarė „Titanike“ surengti mano autentiškų fotografijų parodą. Ten jų buvo apie du šimtus. Ir ji tada nusprendė, kad reikia išleisti katalogą. Su broliu Jokūbu susitarėm, atrinkom žymiai daugiau, o paskui jis viską puikiai sudėliojo.
Aš nenustojau fotografuoti. Dukra matė visas mano fotografijas ir nusprendė pati parengti antrą tomą. Tai laikotarpis jau po 1993-iųjų, kai pas mane atvažiuodavo draugai iš užsienio, aš ir pati daug važinėjau. Kai pirmą kartą važiavau į Italiją, nepaėmiau fotoaparato. Norėjau būti laisva, norėjau matyti tą šalį“, – pasakoja A. Jacovskytė.
Vartydama albumus ir rodydama į juos nepatekusias fotografijas, A. Jacovskytė neslepia nostalgijos: „Draugus ir artimus žmones esu nemažai fotografavusi. Nuo tam tikro amžiaus žmogus vidujai nesikeičia. Ir jei matau, kad žmogus nesikeičia, jei padaryta geriausiai, manęs tai jau neįkvepia, žinau, kad nieko daugiau apie tą žmogų nepasakysiu. O yra žmonių, kurių taip ir nepadariau geriausios fotografijos, nors labai norėtųsi. Gaila, kad į paskutinę knygą daug kas nepateko.“
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.