Antanas Vivulskis (lenk. Antoni Wiwulski) yra žinomas kaip vienas iškiliausių architektų bei skulptorių, kūrusių XX a. pr. Lietuvoje. Tačiau ne kiekvienas žino, kad architektui teko ne tik kurti miestą, bet ir jį ginti. Apie įgyvendintus ir neįgyvendintus A. Vivulskio projektus, architekto kilmę bei tragišką gyvenimo baigtį pasakoja istorikas, socialinių mokslų daktaras Tomaš Božerocki.
Atiduota milinė
Pasakojimą istorikas pradeda nuo paskutinių A. Vivulskio gyvenimo dienų. Rasų kapinėse atgulusį architektą pakirto ūmus plaučių uždegimas: „Iš tikrųjų, tai yra gražus pasakojimas. A. Vivulskis įstojo į Lenkijos kariuomenę ginti Vilnių nuo bolševikų. Atėjęs į naktinį budėjimą rado sušalusius jaunus kareivukus. Buvo žiema, sausis. Jis jiems atidavė jiems savo milinę. Budėjimą toliau tęsė nešiltai apsirengęs. Jis jau buvo anksčiau pasigavęs virusą, bet po šio budėjimo viskas tik paūmėjo ir 1919 m. sausio 10 dieną mirė“, – sako T. Božerocki.
Istorikas svarsto – jei ne kovos dėl Vilniaus, gal A. Vivulskis būtų gyvenęs ilgiau: „Tie lenkų daliniai, kuriuos aptarnavo architektas, nebuvo tinkamai pasiruošę. Entuziazmo buvo daugiau, nei tinkamo pasiruošimo. Ir gydytoją surasti nebuvo taip lengva.
2019 m. Užupyje buvo atidengtas bareljefas, skirtas A. Vivulskio atminimui. Šiandien ant Užupio g. 5 esančio namo kabo bronzinė milinė. „Milinė atsirado toje vietoje, kur jis ir budėjo. Čia taip pat yra ir trikalbė lentelė, tačiau tekstas ne visai teisingas. Ten parašyta, kad jis kovojo vietinės savisaugos daliniuose. Tai buvo Lietuvos ir Baltarusijos savisaugos dalinys, pavaldus Lenkijos kariuomenei. Pilsudskio įsakymu šiems daliniams buvo priskirtas Lenkijos kariuomenės generolas, todėl būtų teisingiau sakyti, kad tai yra Lenkijos kariuomenės dalinys“, – patikslina T. Božerocki.
Kilmė ir tapatybė
1877 m. Rusijoje gimęs A. Vivulskis anksti neteko tėvo ir jau 1883 m. su mama persikėlė į tuometinę Mintaują (dabar – Jelgava). T. Božerocki pažymi, kad svarbia jų gyvenimo dalimi čia tapo dvasininkų globa: „Jie buvo globojami Liepojos klebono Eduardo von der Roppo. Vivulskis visą laiką buvo globojamas dvasininkų. Galbūt tai padarė poveikį jo pasaulėvaizdžiui, pasaulio suvokimui ir apskritai tikėjimui.“
Pasak istoriko, A. Vivulskis buvo kilęs iš Lietuvos bajorų giminės, žinojo savo lietuvišką kilmę, tačiau pats save suprato kaip lenką. „Abejoju, ar jis mokėjo lietuviškai, ar galėjo suprasti lietuvių kalbą. Man atrodo, mums tai turėtų būti nesvarbu. Nepaisant to, jis yra šio krašto tapatumo dalis. Pats siejo save su Vilniumi. Neturėtume jo dalinti, o tiesiog pripažinti, kad jis svarbus ir lenkams, ir lietuviams. Jis kūrė ir tiems, ir tiems. Kažkada turėjome bendrą valstybę, todėl daugelis dalykų mums yra bendri.
O tai, kad jis pasirinko savanoriauti pasirinko Lenkijos kariuomenės dalinyje, irgi akivaizdu. Vokiečiams atsitraukus, Vilniuje liko lenkai ir bolševikai. Šioje vietoje jam nekilo abejonių, ką pasirinkti. Mums taip pat neturėtų būti abejonių“, – tikina jis.
T. Božerocki mini ir kitą įdomų momentą apie 1910 m. A. Vivulskio sukurtą Žalgirio mūšio paminklą, skirtą paminėti 500-ąsias jo metines: „Austrai leido minėti šią sukaktį. Į didįjį minėjimą ir paminklo atidengimą buvo pakviesti ir lietuviai. Tačiau lietuvių delegacija neatvyko. Matyt, buvo nusiteikę, kad su lenkais jiems nepakeliui.“
Skulptūra ir architektūra
Pasak istoriko, dvasininkų globa A. Vivulskiui padėjo ir moksluose. Latvijoje baigęs gimnaziją, jis išvyko studijuoti į Vieną, kur 1901 m. baigė inžinerijos studijas. Po aštuonerių metų tapo Paryžiaus dailės akademijos absolventu. „Būtent šiuos mokslus finansavo Žemaitijos vyskupas. Būdamas Paryžiuje turėjo savo dirbtuves. Nors vertėsi sunkiai, dvasininko padedamas, galėjo sudurti galą su galu ir netgi pakeliauti.
Tuo metu Barselonoje jau buvo statoma Sagrada Família – Šv. Šeimynos bažnyčia. A. Vivulskis nuvyko jos pasižiūrėti. Paryžiuje panašiu metu buvo statoma Basilique du Sacré-Cœur de Montmartre – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bazilika. Jis turėjo galimybę stebėti šį procesą. Čia susipažino su gelžbetonio panaudojimu architektūroje. Visa tai veikė jo pasaulėvaizdį“, – apie A. Vivulskio patirtį Europoje pasakoja T. Božerocki.
1913 m. į Vilnių atvykęs A. Vivulskis daug projektavo, tačiau ne viską galėjo įgyvendinti. Vienas geriausiai išlikusių jo darbų – kunigo Marcelino Jurgaičio užsakytas projektas – obelisko formos Šiluvos bazilika.
„Kadangi buvo globojamas Vilniaus vyskupo, jis į Vilnių atvyko su misija. Pirmas sumanymas buvo Trijų kryžių paminklas, atidengtas 1916 m. – vokiečių okupacijos metais. Panašu, kad vokiečiams tai netrukdė, tačiau 1950 m. sovietai paminklą susprogdino. Tik artėjant nepriklausomybės atkūrimui, pavyko gauti leidimą atstatyti Tris kryžius. Tai parodo, kad mums svarbus A. Vivulskio paveldas. Tai yra šio krašto istorijos ir tapatumo dalis, kurios negalima taip paprastai atsisakyti“, – džiaugiasi pašnekovas. Iš tokių išlikusių A. Vivulskio projektuotų paminklų Vilniuje yra ir Šv. Jonų bažnyčioje saugomas generolo Tado Kosciuškos bareljefas, sukurtas minint jo mirties šimtmetį.
Statybininkų kultūros namai ant bažnyčios pamatų
Viena ilgiausių Vilniaus Naujamiesčio gatvių architekto vardu pavadinta ne veltui – dabartinių A. Vivulskio ir Vytenio gatvių susikirtime turėjo išaugti pirmoji Naujamiesčio bažnyčia ir pirmasis gelžbetonio statinys Lietuvoje. „1913 m. jis praėjo projektuoti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Tuomet čia nebuvo jokios kitos bažnyčios, buvo juntamas poreikis bažnyčią statyti būtent čia. Buvo suplanuota statyboje naudoti gelžbetonį. Iki Antro pasaulinio karo pavyko pastatyti sienas ir uždengti dalį stogo. Esu skaitęs, kad nepabaigtoje statyti bažnyčioje pamaldos vyko iki pat jos nugriovimo.
Sovietmečiu bažnyčios vietoje atsirado Statybininkų kultūros namai. Jie ir šiandien ten išlikę. Buvę bažnyčios pamatai ir dalis konstrukcijos buvo panaudotos statant tuos rūmus. Įsižiūrėję galėtume pamatyti bažnyčios bruožus.
Šiandien toje vietoje yra neįgyvendintos bažnyčios maketas – iš bronzos išlietas erdvinis bažnyčios modelis. Maketas skirtas bažnyčios, o A. Vivulskio, kaip skulptoriaus ir architekto, atminimui. Tai antroji vieta Vilniuje, kur jis yra įamžintas“, – teigia T. Božerocki.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.