Vienos istorijos tampa legendomis, kitos su laiku vis labiau dyla iš atminties, o yra ir tokių, kurių visai nebeprikeltume, net krapštydamiesi po nukeltus antkapius. Ir visgi, smalsu, ką šiandien pasakytų balsai iš praeities.
„(Ne)dingusio Vilniaus istorijos“ – tai bandymas prakalbinti senuosius vilniečius, kurių vardus daugelis primiršo, tačiau darbais žavimės iki šiol. Vienas tokių – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios architektas, dailininkas, pieštukų fabriko „Fortūna“ savininkas ir nekilnojamojo turto magnatas Tadeušas Marija Rostvorovskis.
Muziejininkas, ekskursijų po Vilnių autorius ir gidas Artūras Savko pastebi paradoksą – šiandien jau retas beprisimintų anuomet tokio garsaus vilniečio pavardę. „T. Rostvorovskis gimė aristokratų šeimoje. Tik apsigyvenęs Vilniuje iš karto ėmėsi pastatų projektavimo. XX a. pradžioje jis buvo labai garsus visame mieste, tačiau dabar yra truputėlį primirštas“, – sako jis.
Šeimos herbas Vilniaus architektūroje
Baigęs mokyklą Poznanės apylinkėse, T. Rostvorovskis išvyko studijuoti į Peterburgo dailės akademiją, o į Vilnių atvyko po praktikos didžiuosiuose meno centruose – Miunchene ir Paryžiuje, kartu atsiveždamas ir studijose įgytas žinias: „Jis turėjo platų akiratį. Kartais projektuodavo istorinio stiliaus pastatus, tačiau nevengė semtis idėjų iš kitų stilių, gebėjo juos kūrybingai sujungti. Jo pastatuose galima matyti tiek gotikos citatų, tiek įvairių klasicizmo, baroko detalių.“
Vilniuje architektas praleido beveik keturiasdešimt metų, tačiau ir čia neužmiršo savo prigimties. Jo projektuoti pastatai taip pat byloja apie aristokratišką architekto kilmę: „T. Rostvorovskio giminė turėjo herbą. Įdomu tai, kad toks herbas yra ir Vilniuje – ant vieno iš paties projektuotų namų fasado, kur dabar įsikūręs Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus. Milžiniškas betoninis beveik dviejų aukštų namo dydžio herbas vaizduoja kaip tik Rostvorovskio giminę.“
Architektas ar nekilnojamojo turto magnatas
A. Savko pastebi, kad kaip tik tuo metu, kai T. Rostvorovskis atvyko į Vilnių, miestas sparčiai vystėsi: „Prieš nutiesiant geležinkelį, čia gyveno maždaug 80 tūkst. žmonių. Praėjus vos keliasdešimčiai metų, mieste gyventojų padaugėjo tris kartus. Kai gyventojų skaičius taip sparčiai augo, reikėjo daug naujų pastatų: ir nuomojamų, ir administracinių. Tuo metu buvo pastatyta apie 400 nuomojamų namų, iš kurių net 40 suprojektavo T. Rostvorovskis.“
Pasak istoriko, T. Rostvorovskio kurta architektūra sudaro dabartinio naujamiesčio ir dalies senamiesčio veidą. „Kai grožimės Gedimino prospekto, Šopeno, Mindaugo gatvių pastatais, labai dažnai tai yra būtent T. Rostvorovskio projektai. Tai ir kuria centro vaizdą“, – sako jis.
Šis atvejis išsiskiria ne tik sukurtų statinių gausa, bet ir tuo, jog pats architektas buvo ir sklypų savininkas. „Kalbame apie aristokratą, labai turtingą žmogų. Jis turėjo Vilniuje nusipirkęs žemės sklypų – tai buvo investavimo forma. Pirkdavo mieste sklypus, statydavo juose namus ir vėliau juos nuomodavo. Tie nuomojami namai įvairiose Vilniaus vietose buvo jo paties suprojektuoti ir turėti. Galima kalbėti apie kelias tokias vietas: keli namai Šopeno g., kone pusė pastatų dabartinėje Basanavičiaus g., taip pat Teatro g., Pylimo g. ir kai kuriose kitose Vilniaus vietose“, – pasakoja A. Savko.
Pirmasis Vilniaus dangoraižis, prestižinis viešbutis ir dvarų rekonstrukcijos
Bene garsiausias T. Rostvorovskio projektuotas namas – kartu su Konstantinu Korojedovu sukurti Polesės geležinkelių valdybos rūmai, tapę legendine Mindaugo ir Basanavičiaus gatvių susikirtimo vieta. A. Savko teigia, kad šis neoklasicizmo stiliaus pastatas Vilniuje žymėjo naują raidos etapą – šešiaaukštis vadintas pirmuoju Vilniaus dangoraižių.
Kitas garsus architekto projektas – Šv. Jurgio viešbutis Gedimino pr. „Tuo metu tai buvo pats įspūdingiausias Vilniaus viešbutis. Viešbučio fasadą ir dabar puošia Šv. Jurgio skulptūra. Kaip ir dauguma kitų jo projektų, šis taip pat jam priklausė. Tiesa, po kelių metų architektas viešbutį pardavė, tačiau pasiliko savo apartamentus – prabangų butą, kuriame gyveno. Kaip tik ten T. Rostvorovskis ir mirė – įėjusį į viešbučio holą, jį ištiko širdies smūgis“, – teigia A. Savko.
T. Rostvorovskis ne tik kūrė savo žemėse, bet turėjo ir kitų užsakymų. Muziejininkas neabejoja, kad vienas tokių ir šiandien išlikęs kaip įspūdinga Vilniaus erdvė: „Tai dabartinė Lietuvos rašytojų sąjunga. T. Rostvorovskis atliko šio pastato rekonstrukciją. Ten turėjo įsikurti gausi meno galerija, bet kolekcija buvo išblaškyta ir paveikslai pasklido po visą Europą. T. Rostvorovskis šį pastatą rekonstravo galvodamas, kad čia bus eksponuojama dailės kolekcija. Deja, kolekcijos neturime, bet šis namas – turbūt vienas gražiausių XX a. Vilniaus interjerų.“
Pašnekovas pažymi, jog architektas aktyviai dirbo ir Vilniaus apylinkėse. Pirmasis jo darbas, atvykus į Vilnių, buvo Lentvario dvaro rekonstrukcija: „Neogotikos stiliaus dvaras su bokštu – tarytum perkeltas iš Anglijos. Tai bendras jo darbas kartu su belgų architektu.“ Pasak A. Savko, T. Rostvorovskis projektavo tiek kitų aristokratų dvarus, vilas, tiek bažnyčias. „Yra suprojektavęs net keliasdešimt bažnyčių. Pavyzdžiui, Molėtuose, Baltojoje Vokėje. Tikrai buvo darbštus žmogus. Jo pastatų Vilniuje ar aplink jį galima suskaičiuoti arti 100“, – sako jis.
Rasų kapinėse
Nuo pat Rasų kapinių įsteigimo pradžios 1801-aisiais čia buvo laidojami garbūs vilniečiai. Tarp jų ir Vilniaus universiteto profesoriai, kunigai, turtingų giminių atstovai, menininkai ir kūrėjai. 225-eris metus veikiančios Rasų kapinės tapo amžinu prieglobsčiu Vilnių kūrusioms asmenybėms. Čia amžinojo poilsio atgulė ir T. Rostvorovskis.
1928 m. mirusio architekto paminklą galima rasti šalia kitos turtingos giminės kapų. „T. Rostvorovskis ilsisi šalia Oskierkų, nes jo žmona buvo Sofija Oskierkaitė, o uošvis Aleksandras Oskierka – vienas iš 1863 – 1864 m. sukilimo dalyvių“, – teigia A. Savko.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.