„Jei darau tapybą, galva turi būti absoliučiai laisva nuo bet kokių pašalinių trukdžių. O kai sėdžiu priešais drobę, kurioje yra milijardas problemų, kurias reikia išspręsti, ir kas nors paskambina iš teatro paklausti apie faneros storį, tai būna kančia“, – apie nesuderinamas veiklas juokauja scenografas ir dailininkas Marijus Jacovskis.
Teatro užkulisiuose užaugęs ir neatsiejama jo dalimi tapęs menininkas kuklinasi: „Daugiau niekas aš ir nesu. Tik teatrą ir tedarau. Tapybą truputį.“
Su Marijumi kalbamės apie pirmuosius teatro patyrimus, į sceną perkeltą paveikslą, ko išmoko arba neišmoko Dailės akademijoje ir kokias problemas sprendžia savo dirbtuvėje.
Prieš pokalbį pavadinote save keistuoliu. Kokioje aplinkoje augo, formavosi jūsų keistumas?
Ryškiausi vaikystės įspūdžiai – iš Jaunimo teatro. Mano tėvas ten dirbo vyriausiuoju dailininku ir dažnai vesdavosi mane į teatrą. Pakliūti į užkulisius būdavo labai įdomu ir smalsu. Iš tikrųjų nepakartojami įspūdžiai pamatyti, kaip dirba apšvietėjai, dekoracijų statytojai, pamatyti persirengiančius aktorius – visa tai užbūrė. Nuo mažens tryniausi teatro užkulisiuose ir mane tai labai masino, žavėjo.
Iki šiol žinau Jaunimo teatro kvapą. Jis lygiai toks pats, koks buvo prieš keturiasdešimt metų. Ir jei dabar mane užrištomis akimis nuvestų į Jaunimo teatro sceną, aš pasakyčiau, kur esu.
Turbūt teatre užaugusiam vaikui teatras atrodė natūralus reiškinys. Koks jis jums tada pasirodė?
Teatras neatrodė natūralus reiškinys. Teatras atrodė visiška magija.
Dabar prisiminiau ir ankstesnį susidūrimą su teatru. Dar prieš tai, kai tėvas pradėjo mane ten vestis. Aš vaidinau Rimo Tumino spektaklyje „Viduržiemis“. Man buvo penkeri ar šešeri. Vaidinau kažkokį angeliuką, aišku, be teksto. Ant manęs uždėdavo baltą maršką, sparnelius ir reikėdavo pamėtyti kamuolį. Už tai man mokėdavo gal septynis rublius už spektaklį. Gal penkis, neatsimenu. Tėvai paimdavo mano uždarbį. Toks buvo mano kaip aktoriaus susidūrimas su teatru.
Ir vis dėlto aktoriumi netapote.
Ačiū Dievui. Man atrodo, tai viena iš baisiausių profesijų.
Bet pasirinkimo, kuo būti užaugus, tarsi nebuvo. Kada pradėjote piešti?
Piešti pradėjau labai vėlai. Vaikystėje man išvis nerūpėjo dailė. Intensyviai lankiau plaukimą – keturis metus kiekvieną dieną, rytą vakarą. Buvau rimtas sportininkas, perspektyvus plaukikas. Grupėje, kurioje treniravausi, buvau vienas geriausių.
Kai atėjo laikas stoti į Justino Vienožinskio dailės mokyklą, o buvo savaime suprantama, kad aš ten stosiu, man paskambino treneris. Pasakiau jam, kad metu plaukimą ir išeinu į dailės mokyklą. Jis padėjo ragelį ir daugiau gyvenime su tuo treneriu neturėjau jokio kontakto. Man iki dabar šiek tiek nesmagu, kad aš jį taip nuvyliau.
Bet jūs paklausėt apie piešimą. Dailės mokiausi vienuolika metų – penkis metus dailės mokykloje ir dar šešis dailės akademijoje. Piešti aš neišmokau. Totaliai. Nemoku paišyti. Buvau prastas studentas, nelankiau paskaitų, gaudavau praeinamus, bet prastus pažymius. Neišmokau, niekas manęs taip ir neprivertė. Ir už tai aš iki dabar labai save keikiu ir pykstu ant savęs.
Kas kartą, kai tenka nupiešti kostiumo eskizą spektakliui, kankinuosi ne su idėja, o su savo ranka, kuri negali nupiešti veido, pečių, gražios, organiškos figūros. Kostiumą sugalvoti lengva, bet jį nupiešti man yra klaikiai sunku. Sugadinu daugybę popieriaus, daugybę medžiagų, kol galų gale nupaišau tuos eskizus.
Kiti scenografai eina lengvesniu keliu. Anksčiau jie iškarpydavo iš žurnalų, kas jiems patinka, ir suklijuodavo ant popieriaus. Dabar prirankioja iš interneto, sumontuoja. Rezultatas tas pats, bet aš kažkada seniai užsibrėžiau, kad niekada šitaip nedarysiu. Ir paišiau. Sakau būtuoju laiku, nes kostiumų pastaruoju metu jau nebedarau.
Lengvų kelių irgi neieškote.
Stengiuosi neieškoti.
Studijavote Vilniaus dailės akademijoje. Ko ten išmokot?
Pats malimasis akademinėje aplinkoje iš tikrųjų labai daug duoda. Ne tik užsiėmimai, ne tik paskaitos.
Visus šešis metus mano kurso vadovas buvo Vitalijus Mazūras. Aš jį labai gerbiu ir myliu. Jis iki šiol gyvas ir linksmas, nesuprantu, kaip. Toks laisvas žmogus.
Jis išmokė kūrybinės laisvės. Per daug nepiršdavo savo metodikų ar ideologijų, tik truputį pakreipdavo teisingu keliu, skonio keliu. Ant skonio bėgių užvesdavo studentą. Bet jokiu būdu neprimesdavo savo metodikų, kaip anksčiau sovietiniais laikais darydavo dėstytojai.
Mazūras išmokė absoliučiai laisvai mąstyti. Aišku, kai ta laisvė susiduria su spektaklio biudžetu, prasideda papildomos problemos. Bet ta kūrybinė laisvė… Aš ją labai branginu ir tai yra viena svarbiausių pamokų iš Vitalijaus Mazūro.
Esate jautrus estetikai. Gal tie skonio dalykai formavosi ir anksčiau?
Taip, žinoma. Esu linkęs pripažinti objektyvaus skonio egzistavimą. Yra skonio dalykai, yra blogo skonio dalykai. Tai formuojasi su aplinka, su amžiumi, bendraujant su žmonėmis. Iš tos terpės, kurioje augi, formuojasi estetinis supratimas. Pradedi suprasti, kurie spektakliai labiau patinka, kurie mažiau.
Tiesa, galėčiau papasakoti dar vieną momentą, grįžtant atgal į vaikystę. Devinto dešimtmečio pradžioje išėjo kultiniai Eimunto Nekrošiaus spektakliai: „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Man buvo apie dešimt, dvylika metų.
Atsimenu, kad po vieno visų laikų didingiausių E. Nekrošiaus darbų – „Pirosmani, Pirosmani“ – premjeros laisvai apsivertė liežuvis visiems drąsiai pasakyti, kad man nepatiko. Bet man buvo dešimt metų, man iš tikrųjų nepatiko. Praėjo penkeri metai ir supratau. Ir tada jau man patiko. Vėliau supratau visą tą didybę.
Po premjeros jaučiau, kad čia turbūt kažkas didingo gimsta, bet nesupratau, kas ir kodėl. Lyg ir jaučiau tai iš aplinkinių reakcijos, nes žmonės po sėkmingų darbų, gerų premjerų kažkaip ypatingai elgiasi. Gal aš tai jaučiau, nežinau. Bet tada buvo gėda mano tėvams. Turbūt jie raudonavo prieš Faustą, Eimuntą, gal kažkas iš aktorių irgi ten stovėjo.
Jūs irgi po premjerų kažkaip ypatingai elgiatės?
Tai būna retai, bet kartais – taip.
Jūsų šeimą dažnai pristato kaip seną vilniečių giminę. Ar pats sureikšminate žydišką kilmę? Jums svarbu pažinti savo šaknis?
Žmonės turbūt klaidingai įsivaizduoja mano kilmę. Mano mama yra grynakraujė lietuvė, o žydas tik tėvas. Tėvų namuose buvo labiau krikščioniškas pradas. Aišku, pasaulietiškas, bet vis tiek labiau krikščioniškas. O tėvo tėvų namai – žydiškos tradicijos namai.
Pas mamos mamą mes švenčiam ir Velykas, ir Kalėdas. Ir tėvą priverčiam laužyti kalėdaičius. Raukosi, bet laužo. O tėvo tėvų namuose mes švenčiam žydiškas šventes – Pesachą, Chanuką. Todėl tas mano žydiškas pradas silpnas. Aš jo nesureikšminu.
Ar niekada nekilo klausimų dėl tapatybės?
Ne, aš apie tai nemąsčiau. Jei ir susimąstydavau, tai labai probėgšmais ir paviršutiniškai. Neturėjau jokių ekscesų ar išskirtinumų mokykloje. Niekada nebuvo jokių problemų. Ir man nelabai rūpėjo. Aš netgi negaliu pasakyti, kad man dabar tai rūpi.
Kai tapote, galvojate apie teatrą arba atvirkščiai?
Kai tapau negaliu galvoti apie teatrą. Galiu daryti keturis spektaklius vienu metu, bet negaliu tapyti paveikslo ir daryti spektaklio. Jei darau tapybą, galva turi būti absoliučiai laisva nuo bet kokių pašalinių trukdžių. O kai sėdžiu priešais drobę, kurioje yra milijardas problemų, kurias reikia išspręsti, ir kas nors paskambina iš teatro paklausti apie faneros storį, tai būna kančia. Todėl dirbdamas teatre aš netapau.
O ar tai susiję? Stengiuosi atsieti, bet… Prieš du metus padariau tapybos parodą. Tuo metu su Martynu Rimeikiu ruošėmės baletui „Kopelija“. Per parodos atidarymą jis man sako: „Aš noriu šitos galvos savo scenoje.“ Nustebau. Pagalvojau: „Oho, mano tapyba keliaus į sceną.“ Man buvo labai malonu. Ir iš paveikslo sukūriau didžiulę dekoraciją – milžinišką, trimatę. Labai vykęs darbas. Vienas geriausių mano darbų.
Esate sakęs, kad tapyba – tarsi apsinuoginimas. Koks jausmas savo paveikslą perkelti į sceną?
Teatre tai vis tiek būna pririšta prie siužeto, konteksto. Ten šiek tiek ištirpsti, pasislepi už kitų spektaklio dalyvių.
O tapyba… Jeigu tai ne apsinuoginimas, iš viso nematau prasmės. Turi būti visiškas vidinių būsenų atsivėrimas. Kitokia tapyba manęs nedomina. Ir aš pats niekada kitokiu keliu neičiau. Esu intravertas, mano tapyba labai subjektyvi, intymi, asmeninė ir tik apie mane patį. Priešingu atveju nematau joje prasmės.
Dėl to ir kyla tie milijardai problemų, kurias reikia išspręsti?
Taip, tai yra nelengva. Dar sunkiau, kai reikia kažkam rodyti, kai žmonės žiūri. Jėzus… Pirmą kartą kažkam parodyti darbus yra rimtas iššūkis. Aš visada labai droviuosi ir varžausi.
O tos problemos yra ne kokios nors dvasinės problemos. O todėl, kad neužsitepa taip, kaip nori. Galva veikia vienaip, o ranka nedaro taip, kaip reikia. Ar drobė kažkaip ne taip slysta, ar teptukas netinka, ar dažai ne tie – kažkas vis nesigauna. Tai tokios techninės problemos. Šiaip paveikslą dažniausiai jau esu sugalvojęs, bet pradedu daryti ir nesigauna. Nesigauna dėl to, kad nemoku. Dėl to, kad trūksta technikos.
Iš parodos dabar keletą darbų išmesčiau, užtapyčiau.
Scenografijoje irgi yra tokių darbų, kuriuos norėtumėte pakeisti?
Scenografijoje tai neišvengiama, nes esu padaręs tiek blogų darbų… Ir taip norėčiau, kad jie būtų buvę geri. Tiek daug norėčiau juose pakeisti.
Kalbėdamas apie scenografiją dramos teatre, sakote, kad tai yra tarnystė režisieriaus idėjai. Kaip atrodo toji kelionė link kiek įmanoma geriausio jos išpildymo?
Iš pradžių reikia kuo daugiau klausytis režisieriaus, ką jis kalba. Gali kalbėti daug ir nieko nepasakyti, gali keliais štrichais apibrėžti būsimą spektaklį. Iš pradžių klausau, paskui pradedu paišyti. Nedrąsiai. Niekam nerodau.
Kartais būna taip, kad labai greitai sugalvoju idėją, bet specialiai ilgai apie ją nepasakoju. Dar savaitę ar dvi su ja pavaikštau, kol pats susigyvenu. Turiu idėją ir esu įsitikinęs, kad režisierių su ja „užlaušiu“ ir viskas bus gerai. Bet dar ne dabar. Kažkodėl taip norisi truputį padelsti. Paskui pradedu siūlyti, susitariame. Toliau – maketas, visi kiti darbai.
Jums svarbu, kad scenoje būtų gražu?
Grožis vėl… Gali būti griūvėsių krūva. Graži. Arba šiukšlių kalnas, scenoje gražiai apšviestas. O gali būti pilis. Auksinė. Negraži. Tai kas tas grožis?
Man tai yra nuotaika, atmosfera, kažkokie šiugždesiai, cigarečių dūmai. Scenografija neturi nešti kažkokios žinutės, kaip dabar madinga sakyti. Scenografija turi suteikti pagrindą tam, kas vyksta. Panardinti tai į kažkokią atmosferą, nuotaiką. O kažką simbolizuoti ar reikšti – anaiptol neprivalo.
Mikalojus Vilutis yra pasakęs, kad menas – tai gyvybė žmogaus sukurtame daikte. Ar scenografijoje irgi tai galioja? Ar be dekoracijų teatras prarastų gyvastį?
Scenografija labai stipriai prisideda prie bendros spektaklio kokybės. Dabar prisiminiau Peterio Brooko mintį iš knygos „Tuščia erdvė“ apie tai, be ko negali egzistuoti teatras. Ar teatras gali būti be režisieriaus? Gali. Reikalingas tik vienas aktorius ir vienas žiūrovas – ir bus teatras. Apie kokią dar scenografiją gali eiti kalba? Iš dalies jam pritariu.
Apipavidalinau daugybę spektaklių, kur dekoracijų beveik nėra. Puikių spektaklių, kuriems tų dekoracijų visai nereikia ir nereikėjo. Tokių spektaklių yra labai daug. Nežinau, nuo ko tai priklauso.
Pradėdamas naują spektaklį nesidomite ankstesnių jo pastatymų istorija. Kodėl tai svarbu?
Stengiuosi nesidomėti, nes žinau: jeigu man patiks, bus šakės. Žinosiu, kad geriau nepadarysiu. Pastatysiu save į kažkokią aklavietę ir kankinsiuosi.
Dar vienas dalykas – kas nors įkrenta į galvą ir negaliu to atsikratyti. Bandau galvoti savo, bet jau turiu foną, kuris tarsi bando kažkaip pakreipti. Todėl stengiuosi nieko nežinoti apie šitos pjesės, kad ir kokia ji bebūtų, pastatymo istoriją. Noriu pradėti nuo tuščio, balto lapo be jokių išankstinių nuostatų.
Kaip pavyksta savęs nekartoti?
Kartais kyla didelė pagunda. Ypač ji didėja su patirtimi. Ateina toks laikas, kai mintyse pradedu gromuliuoti tas pačias idėjas – jas perdaryti, perfigūruoti, perstumdyti. Žiūrovas to nemato, bet aš suprantu, kad čia truputį iš vieno spektaklio, truputį iš kito. Tokie pavojai kartais atsitinka.
Gyvenime yra tiek daug dalykų, kuriuos galima atboginti į sceną, bet jau jie visi buvo atboginti. Klausimas tik, ar teisingu rakursu pastatysi į žiūrovą.
Kaip manote, ši profesija labiau prakeikta ar palaiminta?
Ir taip, ir taip. Ji turi savo sudėtingumų, savo iššūkių. Kita vertus, niekada gyvenime nedirbau pagal darbo sutartį. Niekada nėjau į darbą nuo kažkada iki kažkada. Labai vertinu šitą aplinkybę. Esu laisvas paukštis.
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.