Lietuvos muzikinis laukas įvairus ne tik žanrais, bet ir epochomis – nuo pirmųjų operų iki populiariosios muzikos. Tarpukario pramoginė scena neįsivaizduojama be restoranų ir kavinių ansamblių, kapelų. Didelę dalį šių atlikėjų sudarė žydų kilmės muzikai. Tarp jų ir vienas garsiausių tarpukario Kauno smuikininkų – Danielius Pomerancas.
Nors išlikę šaltiniai, liudijantys D. Pomeranco gyvenimo istoriją, nėra vienareikšmiai, kai kur informacija nesutampa, o vietomis jos visai nėra, muzikologė, Lietuvos žydų muzikos istorikė dr. Kamilė Rupeikaitė neabejoja, kad iš atskirų dėlionės detalių galima pažinti daugialypį muzikanto gyvenimą.
„Tai kompleksiška vieno žmogaus istorija, aprėpianti epochų kaitą, penkis skirtingus laikotarpius, pasakojanti ne tik apie muziką, bet ir žmogiškumą. Ta istorija turi daug sluoksnių. Paieškos procesas, siekiant ją atkurti, yra sudėtingas. Kai ko tikrai nepavyks atkurti. Bet net ir tos nesutampančios versijos irgi yra istorija“, – sako ji.
Pirmosios muzikos pamokos
1904 m. kovo 2 d. gausioje Abraomo ir Beilės Pomerancų šeimoje gimęs šeštasis vaikas Danielius su muzika susipažino dar vaikystėje: „Jo tėtis buvo muzikalus, griežė smuiku, tikėtina, kad pirmąsias muzikos pamokas vaikai gavo iš tėvo. Ne vienintelis Danielius pasirinko muziko kelią. Vyresnis brolis Judelis tapo profesionaliu pianistu ir kompozitoriumi Italijoje. Sesuo Fania taip pat buvo pianistė, bet daugiau pedagoginės srities. Jauniausia sesuo Sima, nužudyta Holokausto metu, Kauno konservatorijoje mokėsi fortepijono klasėje.“
K. Rupeikaitė sako, kad nėra vieningos nuomonės apie D. Pomeranco muzikos kelio pradžią: „Yra kelios versijos. Viena, kad jis mokėsi pas smuikininką Izaoką Vildmaną-Zaidmaną Vilniuje. Kita – kad pas tą patį smuikininką Kaune. Tačiau jo paties rašytoje autobiografijoje, kai 1945-aisiais darbinosi į Kauno muzikinės komedijos teatrą, minima, kad muzikos mokslus Pomerancas išėjo Kaune ir baigė Kauno žydų gimnaziją. Jis nemini jokių mokytojų pavardžių. Bet pagal datas Vildmanas-Zaidmanas dar nedirbo. Tai šiek tiek kelia abejonių. Kitoje autobiografijoje, rašytoje 1949-aisiais darbinantis Vilniuje, smuikininkas teigia, kad pradinį ir muzikinį išsilavinimą gavo Šiauliuose. Datos vėl skiriasi. Sudėtinga šią informaciją suderinti, todėl išlieka didelis klausimas, kur ir kaip Pomerancas pradėjo mokytis muzikos. Kol kas dar nepavyko apčiuopti to siūlo galo.“
Berlynas, džiazas ir Willy Hessas
K. Rupeikaitė mano, kad D. Pomeranco asmenybei didelę įtaką turėjo studijos Berlyne. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais aukštosios muzikos mokyklos Berlyne tapo traukos vieta žydų kilmės jaunuoliams iš Lietuvos. „Ten pateko ir Danielius su broliu. Pomerancas studijavo Berlyno aukštojoje muzikos mokykloje, kuri tuo metu vadinosi Valstybinio akademinio muzikos universiteto vardu. Tai buvo pati stipriausia ir žinomiausia muzikos mokymosi įstaiga Berlyne.
Daug kur rašoma, kad jis studijavo pas profesorių Willy Hessą, tačiau iš tikrųjų buvo ne visai taip. Nuvažiavęs į Berlyną, Pomerancas susirado profesorių ir jam pagrojo, norėjo išgirsti jo nuomonę. Yra išlikęs profesoriaus rekomendacinis raštelis, kurį Danielius nunešė į universitetą. Žymus Vokietijos smuikininkas, katedros vedėjas būsimą studentą apibūdino kaip talentingą smuikininką. Tačiau 1925-ųjų kovą įstojęs į universitetą jis pateko ne į Willy Hesso, o kito profesoriaus klasę“, – pasakoja muzikologė.
K. Rupeikaitė atkreipia dėmesį, kad mokslas Berlyne tais laikais buvo brangus, todėl studentams būdavo svarbiau gauti profesorių rekomendacijas būsimiems darbams nei studijų baigimo diplomą. Panašiai susiklostė ir D. Pomeranco likimas: „Ten jis studijavo tris semestrus. Įdomu tai, kad Danielius, po trijų semestrų palikęs universitetą, įstojo į Sterno konservatoriją, kur mokslai kainavo dar daugiau. Tikriausiai jis jau dirbo, jei galėjo susimokėti už studijas. Pagal išlikusius duomenis ten jis mokėsi dvejus metus.“
Prabilusi apie D. Pomeranco darbą Berlyne, muzikologė teigia, kad daugelis studijuojančių muzikų pragyvenimui užsidirbdavo grodami gatvėse, kavinių ar restoranų ansambliuose. „Tokie įvairūs ansambliai buvo kuriami dažnai. Sklaidant to meto Berlyno spaudą, pilna kvietimų ateiti paklausyti akademinės ir saloninės muzikos koncertų. Taip pat yra ir darbo skelbimų muzikantams. Taigi muzikantų poreikis buvo. Pomerancas turėjo subūręs ne vieną ansamblį.
Iš jo dukters Danutės Pomerancaitės sužinojau, kad jis buvo subūręs ansamblius su pasaulinio garso muzikantais. Grojo su Aleksandru Zakinu, kilusiu iš Rusijos žydų šeimos, ir iš Ukrainos žydų šeimos kilusiu violončelininku Gregoru Piatigorskiu. Jie buvo sukūrę trio, galbūt grojo akademinę muziką, užsidirbdavo grodami kavinėse ir restoranuose“, – teigia K. Rupeikaitė.
3–4 dešimtmečių Berlyne klestėjo ne vien opera ir baletas, akademinės muzikos koncertai, bet ir iš JAV atkeliavusi džiazo, šokių muzika. Būtent studijuodamas čia D. Pomerancas susidomėjo populiariąja muzika, lankėsi koncertuose: „Žinoma, džiazas tada buvo ne tai, kas džiazas yra šiandien. Tai dažniausiai sinkopuoti, svingo maniera atliekami šokiai – fokstrotas, tango, valsas.
Vėliau Pomerancas pateko į patį žinomiausią populiariosios muzikos orkestrą Europoje – Mareko Weberio orkestrą. Tačiau ir čia egzistuoja kelios istorijos versijos. Vieni teigia, kad jis tikrai grojo Weberio orkestre. Jo dukra taip pat teigia dažnai iš tėvo girdėjusi tą pavardę. Kitur rašoma, kad Pomerancas grojo Eddie Rosnerio orkestre. Būtų galima daryti išvadą, kad vienu metu jis grojo viename, vėliau – kituose orkestruose. Muzikantai dažnai migruodavo, pereidavo ten, kur gaudavo geresnį atlyginimą. Tas pats buvo ir tarpukario Kaune.“
Svinguojantis orkestras Konrado kavinėje
1933-iaisiais D. Pomerancas grįžo į Lietuvą. K. Rupeikaitė pažymi, kad prieš tęsiant karjerą Konrado kavinėje Kaune muzikantui teko džiuginti klausytojus popiečio arbatėlių metu „Metropolio“ restorane ir atlikti karinę tarnybą, kur taip pat grojo su pulko orkestru.
Grįžus į Kauną, pagrindinė D. Pomeranco darbo vieta buvo Konrado kavinėje: „Ten jis buvo subūręs penkių muzikantų ansamblį. Ne vien styginių. Būdavo ir fortepijonas, ir akordeonas, vienas kitas pučiamasis instrumentas. Pomerancas labai mėgo koncertuoti, mėgo būti dėmesio centre. Įdomu tai, kad Konrado kavinėje skambėjęs repertuaras nebuvo vien populiarieji šokiai, pats Pomerancas griežė romantinę klasiką.
Svarbu pasakyti, kad atlikėjai, grodavę ansambliuose, buvo multiinstrumentalistai, galėjo groti dviem ar net keturiais instrumentais. Jie migruodavo iš vienų kapelų į kitas, priklausomai nuo to, kas ką pasiūlys. Tai buvo profesionalūs muzikantai, dauguma jų dirbo Valstybės teatro orkestre. Bet ten algos nebuvo didelės, todėl grojimas pramoginėje scenoje buvo puiki galimybė padidinti pajamas.
Pomeranco ansamblis Konrado kavinėje grodavo ir popiečio arbatėlių metu, ir vakarais. Kiekvienas restoranas turėjo savo auditoriją. „Metropolyje“ rinkosi daugiau politikai, o čia buvo daugiau menininkų, literatų, bohemos kavinė. Užfiksuota, kad neretai dauguma kavinių dirbo nuostolingai, nes žmonės užsisakydavo kažką nedidelio ir visą likusį laiką klausydavo muzikos. O muzikantams juk reikėjo mokėti nemažas algas. Kartais tai neatsipirkdavo.
Vasarą muzikos sezonas kavinėse nutrūkdavo, nes miestiečiai ir miesto svečiai išvažiuodavo vasaroti, o patys muzikantai patraukdavo į pajūrį. Ten ir užsidirbdavo, ir pagyvindavo pajūrio muzikinį gyvenimą. Viename Kauno laikraštyje yra išlikusi žinutė apie Pomeranco atostogas Palangoje: žmonės jį pamatę patys prašė koncerto, ir jis jį surengė tiesiog klausytojų pageidavimu. Rugsėjį kapelos grįždavo atgal į Kauną, kur tęsdavo darbus.“
Dukra Danutė
Grodamas Konrado kavinėje D. Pomerancas džiaugėsi gausiu damų dėmesiu ir čia susipažino su būsima žmona Riva Zolkaite. „Jie susituokė 1940-ųjų rugpjūčio pradžioje. Kaip tik tada, kai prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija. Šeimynine laime ilgai džiaugtis neteko, nes 1941-ųjų birželį Lietuva atsidūrė nacių okupacijoje, ir liepos mėnesį Pomerancai pateko į Kauno getą kartu su kitais Kauno žydais, beveik visais muzikantais. Riva tuo metu laukėsi. Kauno gete teko gimdyti slapta rūsyje, be jokios priežiūros. Taip spalio 11-ąją gimė jų dukra, ir ją nuo pat pradžių teko slėpti“, – apie jaunavedžius pasitikusią Holokausto tragediją pasakoja muzikologė.
Pasak K. Rupeikaitės, yra nemažai pasakojimų apie žydų gelbėjimą Holokausto metu, tačiau bene garsiausia – D. Pomeranco dukros Danutės išgelbėjimo istorija: „Nuo pat gimimo ją teko kišti į pagalvę ir visaip kitaip slėpti. Ji buvo labai tylus vaikas, neverkdavo ir neišsiduodavo. Iš pat pradžių jos vardas nebuvo Danutė. Ji turėjo žydišką vardą, gete ją vadindavo Siuzi. Iš geto ją išnešė kailių fabriko „Lapė“ direktorius Balys Simonavičius, pas kurį dirbo Pomerancienė. Taip su juo susitarė, kad galėtų pagelbėti išnešti mergaitę ir perduoti Kiprui ir Elenai Petrauskams – vienai garsiausių Kauno menininkų šeimų, su kuria draugavo Rivos sesuo Sonia Kalinskienė. Riva, apsimetusi seserimi, paskambino ir paprašė susitikimo.
Išgirdę apie vaikų paėmimo iš tėvų akciją gete, Pomerancai paprašė priglausti beveik dviejų mėnesių mergaitę. Žinoma Kauno šeima sutiko paimti žydų vaiką. Tai neįtikėtino gerumo ir stebuklingo išsigelbėjimo istorija. Dėl Petrauskų širdies ir atvirų namų mergaitė buvo išgelbėta. Kai Simonavičius atnešė ją Petrauskams, Petrauskienė paklausė mergaitės vardo, bet jis nežinojo ir spontaniškai pasakė: „Vadinkite ją Danute.“ Ji taip ir liko Danute. Po karo tėvai jai negrąžino žydiško vardo.“
Kauno geto policijos orkestras
K. Rupeikaitė pasakoja, kad D. Pomerancas nenustojo groti ir kalėdamas gete, ir išvežtas į koncentracijos stovyklas: „Po Didžiosios akcijos 1942-aisiais buvo įkurtas Kauno geto orkestras, pavadintas geto policijos orkestru. Policijos vardu buvo siekta apsaugoti muzikantus. Geto policijos orkestro muzikantai buvo aprengti policijos tarnautojų uniformomis. Jų buvo apie 35. Kaip Danutė prisimena iš tėvų pasakojimų po karo, tėvas buvo vienas iš orkestro kūrimo iniciatorių kartu su Moiše Hofmekleriu, „Metropolio“ orkestro smuikininku.
Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Orkestras atliko įvairias ir sudėtingas programas. Turint omenyje, kokie instrumentai buvo prieinami gete ir kokie atlikėjai jame buvo įkalinti, orkestro sudėtis nebuvo tradicinė. Programose buvo Vakarų klasikos ir rusų kompozitorių kūriniai. Vokiečių kompozitorių muzika buvo uždrausta nacių, kad žydai neterštų aukštosios kultūros atlikdami vokiečių kompozitorių kūrinius.
1944-ųjų liepą likviduojant Kauno getą Pomerancas buvo išvežtas į Dachau, o vėliau į Štuthofo koncentracijos stovyklas. Jis pasakojo dukrai, kad tarp nacių buvo nusimanančių apie muziką. Vienas nacis jam atnešė smuiką ir liepė groti Bachą. Kartais dėl to jam atnešdavo šiek tiek daugiau duonos. Bet kai Pomerancas labai nusilpo ir nebegalėjo groti, tas nacis jį labai stipriai sumušė, sudaužė rankas.“
Išgelbėjo viltis pamatyti dukrą
D. Pomerancas per karą prarado nemažai artimųjų, į Lietuvą sugrįžo sulaužytas fiziškai ir dvasiškai, bet, pasak muzikologės, į gyvenimą kabinosi per muziką ir viltį. Ji sako, kad viltis pamatyti atiduotą dukrą jam labiausiai padėjo išgyventi Holokausto žiaurumus: „Fiziškai jis nebuvo stiprus, bet viltis apie dukrą ir muziką jam padėjo išgyventi. Tikėjimas, kad ją dar pamatys ir galbūt mokys muzikos.“
1945-aisiais sugrįžęs į Kauną D. Pomerancas susitiko su žmona, o po trejų metų įvyko ir Danutės susitikimas su tikraisiais tėvais: „Pomerancai ilgą laiką nieko nežinojo apie Danutės likimą. Jie įdukrino Rivos sesers Rochos, nužudytos kartu su vyru, dukrą Rūtą. Jos buvo sutarusios, jei kuri išgyvens, įdukrins kitos vaiką. 1948 metų vasaros pabaigoje Petrauskienė su dukra Aušra ir Danute grįžo iš Vokietijos. Danutė neprisiminė tikrųjų tėvų, ir jai tai buvo didžiulė trauma. Ji tikraisiais tėvais laikė Petrauskus. Abiem šeimoms pereinamasis laikotarpis buvo labai sudėtingas.“
Kabintis į gyvenimą su muzika
Po karo D. Pomerancas toliau grojo. Kaune jis dirbo „Tulpės“ (buvusioje Konrado) kavinėje, įsidarbino Kauno muzikinės komedijos teatre. 1948 m. pabaigoje visa Pomerancų šeima persikėlė į Vilnių: „Iki 1964-ųjų jis dirbo Filharmonijoje. Taip pat grojo žydų saviveiklos teatro instrumentiniame ansamblyje. Čia buvo atliekama populiarioji klasika, jidiš autorių dainos, operečių muzika.
Po karo Pomerancas nebuvo tokios geros formos smuikininkas, bet vis tiek gaudavo darbo. Grodavo nebe pirmame, o paskutiniame pulte, bet vis tiek jį prisiminė ir gerbė. Dukra pasakojo, kad tėvas visada išlaikydavo kas penkerius metus privalomas kvalifikacines perklausas. Žmonės žinojo Pomeranco istoriją, o ir pats jis buvo nepaprastai šilta, inteligentiška asmenybė. Filharmonijai jis buvo reikalingas ir grojo ten iki pat pensijos. Labai gerai, kad jis toliau grojo, kabinosi į gyvenimą muzikuodamas.“
Lietuvos smuiko legenda
Paskutinį savo gyvenimo laikotarpį D. Pomerancas praleido emigracijoje. 1974-aisiais kartu su žmona ir dukros Danutės šeima emigravo į Kanadą, Torontą.
„Nuspręsta keltis dėl kelių priežasčių. Pomerancas norėjo dažniau matytis su išsikėlusiais broliu ir seserimis. Norėjo gyventi ten, kur galėtų laisviau ir dažniau su jais matytis. Buvo penkios galimybės – Izraelis, Amerika, Kanada, Australija ir Pietų Afrika. Jie pasirinko Kanadą. Šeima nutarė, kad ten bus geriausios galimybės auginti mažą anūkę. Danutė buvo ištekėjusi už Ukrainos smuikininko Jurijaus Mazurkevičiaus. Jie abu buvo Davido Oistracho klasės absolventai Maskvos konservatorijoje, turėjo mažą dukrytę.
Išvykti nebuvo taip sudėtinga, nes artimieji gyveno užsienyje, o ir dukros šeima važiavo kartu. Jie nebuvo vieni. Jiems pagaliau nebereikėjo nieko bijoti, slapstytis. Namą parūpino žydų bendruomenė, ten gyveno nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Pomerancas su žmona ten koncertuodavo duetu. Riva buvo baigusi muzikos mokyklą ir grojo fortepijonu. Jie buvo mėgstami toje bendruomenėje. Pomerancas iki pat mirties nesiskyrė su smuiku“, – pasakoja K. Rupeikaitė.
Savo pasakojimą muzikologė baigia paminėdama svarbiausią D. Pomeranco gyvenimo palydovą – smuiką: „Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomo smuiko istorija ne tokia paprasta. Šeimai emigruojant sovietai neleido išsivežti trijų instrumentų, nepaisydami to, kad emigravo trys muzikantai. Neleido vežtis Jurijaus smuiko kaip pernelyg gero. Todėl Pomerancas savo smuiko dėkle išsivežė žento instrumentą, o savąjį paliko Vilniuje. Ir šiandien Danutė dėl to labai kremtasi, nes prisimena, kaip tėčiui jo trūko. Kanadoje jis gavo naują smuiką, kuriuo galėjo groti. O šis smuikas, likęs Lietuvoje, keliavo per įvairiais rankas.
2018 metais Danutė surado tėčio smuiką, jį išpirko ir paskolino muziejui. Ji tapo tuo, kuo jos tėtis svajojo ją tapsiant. Danutė pasirinko smuikininkės kelią, o tėtis buvo pirmasis jos smuiko mokytojas.“
Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui ir Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejui.
Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.