Tarsi netyčia į rankas paimtą fotoaparatą ir atrastą aistrą fotografijai dailininkas Rimantas Dichavičius vadina maloniu atsitiktinumu. Tokia netikėta simpatija virto ne vienu sėkmingu albumu, kurių žinomiausias – visą tuometę visuomenę prabudinę „Žiedai tarp žiedų“.
Vieniems jo vardas žinomas dailėje, kitiems jis siejasi su fotografija, kartais jį vadina ir kultūros Don Kichotu. „Savo vizitinėje parašiau: dailininkas, fotografas, leidėjas. Visi trys mano sugebėjimai. Dailė yra mano žmona, o fotografija – simpatija“, – šypsosi R. Dichavičius.
Apie per galvą davusią knygą, žmogų kaip kūrėją ir naikintoją, netikėtus Vilniaus peizažus ir tai, kaip vienas albumas pralaužė sovietinę cenzūrą – pokalbyje su menininku.
„Tu pats nusipirk aparatą“
Pažintį su fotografija R. Dichavičius prisimena kaip nuotykį: „Buvau antro kurso studentas Dailės institute. Papuoliau į etnografinę ekspediciją, vadovaujamą Vilniaus universiteto dėstytojos prof. P. Dundulienės. Vykome į Dieveniškių kaimą, gyvenome daržinėje. Ekspedicija buvo įdomi tuo, kad susirinko kelios studentų grupės: vieni užrašinėjo liaudies dainas, raudas, jų melodijas, kiti rinko legendas, padavimus, papročius. Reikėjo, kad kažkas nupieštų senas trobas, vežimus. Buvo pakviestas ir jaunas berniukas Rimantas Gučas. Jam buvo gal penkiolika, o man dvidešimt metų. Jis turėjo fotoaparatą. Aš paišydavau, o jis fotografuodavo. Radome su juo bendrą kalbą, jis ir paskatino fotografuoti. Tada pirmą kartą į rankas paėmiau fotoaparatą. Man pavyko keli kadrai, juos ryškinome naktį toje pačioje daržinėje, kurioje ir miegojome.
Paskui jis man nebenorėjo skolinti fotoaparato. Sakydavo, kad jam ir padedu, ir trukdau. Kartą jis man pasakė: „Tu pats nusipirk aparatą“. Turėjau kelis rublius, jis pridėjo dar kelis, nuvažiavome į Vilnių ir nusipirkau Zenit. Man labai pasisekė, iš karto pavyko juo fotografuoti. Vėliau manęs visi klausdavo, su kuo aš fotografuoju, kad gaunasi tokios ryškios ir kokybiškos nuotraukos. Matyt, tai mane ir užkrėtė. Tik paskui Leningrade vienas inžinierius papasakojo, kad iš šimto Zenit fotoaparatų vienas prilygsta Leicai. Turbūt toks man ir pakliuvo.“
Motociklu
Įsibėgėjęs fotografijos keliu R. Dichavičius toli nuo etnografijos nenutolo. Priešingai – pradėjo fotografuoti kaimo vaizdus, kelionėms aplink Lietuvą pasirinkęs motociklą: „Tuo metu fotografų buvo nedaug. Jei jau turi aparatą – esi vyras. Kokia redakcija užsakydavo vieną kitą kadrą, tai ir darydavau. Gaudavau kapeikas, bet kapeika prie kapeikos susideda. Nusprendžiau nusipirkti motociklą. Su juo važinėdavau po Lietuvą. Užteko jaunystės durnumo važiuoti per sniegą ir ledą, lietų ir šaltį. Motociklas daug nulėmė.
Aš pats kaimo vaikas. Man labai patiko etnografija, domino pirminis žmogaus buvimas pasaulyje primityviomis priemonėmis. Tarp samanų, tarp skurdo. Prisiminkime, kad tai buvo pokario laikas – visur griuvėsiai, išdeginti kaimai, sodybos, siautėjo vandalai, laužė visokius paminklus. Esu fotografavęs krūvas suverstų kryžių, per kuriuos važinėjo traktorius. Arba Vinco Svirskio kryžius, supjaustytus ir sudėtus į malkinę. Buvo toks sovietmečio teatras. Kažko tikro mažai buvo galima rasti. Tai buvo vaidyba, prisitaikymas.“
Vilnius kaip naujovė
Septyniasdešimt metų Vilniuje praleidęs, bet kaimo vaiku save vadinantis R. Dichavičius prisimena, kaip jį paveikė aplinkos pasikeitimas. „Pirmiausia žmogų paveikia kažkokia naujovė. Kai mokiausi dailės mokykloje Kaune, prie Kauno aplinkos jau buvau pripratęs, o Vilniuje kiekvienas namas, bažnyčia yra kitokie, čia vaikšto troleibusai, viskas kitaip. Ir dabar kartais ryte atėjęs į savo studiją jaučiuosi, kad vis kas nors čia kitaip. Apšvietimas ar kitaip sudėti daiktai. Taip ir Vilnius iki šiol man vis kitoks. Žiūriu į kiekvieną žmogų ir kiekvienas man yra atradimas.
Iš pradžių tik žiopsojau, paskui išsivystė kažkokia estetika, kuri su laiku irgi keičiasi. Kas vakar buvo įdomu, šiandien jau gali būti nuobodu. Žmogus greitai adaptuojasi, kasdien jam reikia vis kažko naujo. Kartu jis yra konservatorius – nenori atsisakyti to, ką jau žino,“ – apie žmogaus ir aplinkos kaitą pasakoja menininkas, čia pat prisimindamas istoriją, iliustruojančią kaip tik tokį pažinimo sugriovimą. – „Buvo gal 1965-ieji. Važiavome į kūrybinę stovyklą Palangoje. Mano draugas vežė mus ir savo sūnų. Nuo plento pasukome į stovyklą keliu, kurio pradžioje buvo draudžiantis važiuoti ženklas. Draugas sūnų buvo išmokęs visų kelio ženklų, todėl šis ėmė klykti. Vaikas buvo primokytas, kad už to ženklo važiuoti jokiu būdu negalima. Tėvas, kuris pats jį mokino, sulaužė savo priesaką. Juk vaikas konstruoja pasaulį pagal savo žinojimą, semia viską iš aplinkos, o čia visa tai subyrėjo. Kai atsitinka konfliktas su tuo, kuo žmogus tiki, ir visai kitaip vykstančia realybe, jis sprogsta iš vidaus.“
Panašių konfliktų arba priešpriešų R. Dichavičius rasdavo ir fotografuodamas: „Prisipažinsiu, nebuvau miesto fotografas, bet esu padaręs keletą miesto kadrų. Tik niekas netiki, kad fotografuota Vilniaus centre. Kur dabar stovi dangoraižiai, fotografavau aptvertą bulvių lauką. Tai buvo Vilnius. Tuo metu centre dar būdavo griuvėsių, kurie primindavo, kad žmogus yra subtilus kūrėjas, bet kartu ir naikintojas. Vaikystėje ir paauglystėje labai žavėjausi žmogumi kūrėju, o pasirodo jis yra naikintojas. Esu pašiurpęs nuo to, kas dabar vyksta Ukrainoje.“
Išsirinkti, kas įdomu
Paklaustas, kuo fotografija sužavėjo jaunąjį dailininką, R. Dichavičius užsimena apie natūralumą: „Kai piešiu, pavyzdžiui, plaukus, plaukų liniją, siluetą, vis tiek viską sugrubinu, tai tampa schematiška. O fotografijoje tas portretas ir yra toks žavus, kokį jį matau realybėje. Fotografija žavi savo natūralumu. Dailininkai dabar sako, kad gal net nereikia mokytis piešti, nes tas mokėjimas lyg ir kliudo. Aš sau suformulavau taip – paišau, kaip mąstau, o fotografuoju, kaip matau. Ką matau, tą ir fotografuoju. Jei man įdomu, nuspaudžiu mygtuką, jei neįdomu – einu toliau.
Atėjęs į bet kokią erdvę matau šimtus elementų, detalių, daiktų. Iš tos begalybės išsirenku tai, kas įdomu. Šiandien man visai nesvarbu objektas. Daug svarbiau, ką jame pamatau. Gali būti bet kas ir bet kur, bet kokia to forma, spalva, faktūra, siluetas.“
Fotomenininkas prisimena dar jaunystėje sudominusią knygą, kuri, matyt, ir paskatino į jau matytus daiktus žvelgti naujai. „Besimokydamas užėjau į „Draugystės“ knygyną. Ten buvo tokia knyga „Sudek“ – čekų fotografo Josef Sudek fotografijų knyga, kurią pats autorius vadino „2000 lango portretų“. Jis fotografavo namelio, kuriame gyveno, langą. Atrodo, ką ten fotografuoti, langas – pats banaliausias motyvas, bet man padarė labai didelį įspūdį. Tai užšalęs, tai tirpsta, tai sodas žydi, tai baltiniai džiūsta, tai voras apsigyvena. Nusipirkau tą knygą ir ji man labai stipriai davė per galvą. Supratau, kad visi žiūri, bet ne visi mato. Vartydamas tą knygą įgavau patirties, naujų impulsų“, – sako jis.
Galvodamas apie savo kaip menininko kelią, R. Dichavičius nebesikrato fotografo vardo: „Ilgai užtruko, kol patikėjau, kad tai rimta. Bet dabar fotografuoju žymiai mažiau. Nebeturiu, kada lakstyti, nors aistra yra. Dailė yra mano žmona, o fotografija – simpatija. Savo vizitinėje parašiau: dailininkas, fotografas, leidėjas. Visi trys mano sugebėjimai.“
Tikrumo efektas
Dichavičius sako, kad bene garsiausią savo fotografijų albumą fotografavo į stalčių: „Tyliai kažką dariau ir padariau. Rodžiau tik keliems draugams, daugiau niekas nematė mano darbų. Netyčia vienas žmogus pastebėjo ir pasakė, kad iš to gali gimti kažkas įdomaus.“
Septyniais cenzūros antspaudais, tarp kurių vienas – paties Michailo Gorbačiovo, palaiminta knyga „Žiedai tarp žiedų“ tarsi sprogimas nuaidėjo per visą Sovietų Sąjungą. „Įvyko tikrumo efektas. Tarybinė visuomenė buvo prikimšta lozungų, bet viskas buvo paverčiama blefu. Vyko absurdo kova dėl nieko. Visame pasaulyje buvo moteris, o čia būtinai tarybinė moteris. Ir staiga moteris kaip moteris – guli pievoje ar smėlynuose taip, kaip ją gamta sukūrė. Man buvo gražu antika. Pats sau susikūriau estetiką.
Tas reakcijas galima prilyginti bombai. Lietuvoje buvo ramiau, bet kas darėsi Maskvoje… Pusę tiražo išvogė, leido antrą, trečią, ketvirtą kartą. Pusę metų eilės prie albumo driekėsi per kelis kvartalus. Aš pats negalėjau nusipirkti savo knygos, teko rašyti prašymą Spaudos komitetui. Važiavau ir pasiėmiau tiesiai iš spaustuvės. O honorarai buvo mizeris. Už vieną nuotrauką buvo galima gauti nuo 3 iki 5 rublių, už ypatingus portretus – 10. Man pagerino, mokėjo kaip už ypatingus portretus“, – prisimena fotomenininkas.
Kultūros Don Kichotas
„Čia gal dviprasmiškas titulas. Bet tokių, kaip aš, sutikau tik vieną kitą. Augau su idealais, viską dariau, kaip mokėjau. Idėja buvo svarbiau už mane patį. Idėja šventa. Humanizmas, meilė, teisybė, grožis – kaip Dievo įsakymai. O aplinkui vyksta velnias žino, kas. Teisingumo idėja manyje buvo visą laiką. Todėl galvojau, kad reikia padaryti viską, ką galiu.
Pavyzdžiui, atsiėmęs per karą prarastas tėvų žemes, pagalvojau apie vaikus, kurie norėtų mokytis menų, ir nusprendžiau tą žemę padovanoti Dailės akademijai. Deja, šis projektas nepavyko“, – pasakoja R. Dichavičius.
Vis dėlto, prie jaunųjų menininkų ugdymo R. Dichavičiui pavyko prisidėti – kartu su Povilu Karpavičiumi išleido pirmą dailininkų-fotografų laidą: „Manęs fotografijos niekas nemokė. Aš joje pritaikiau dailės dėsnius: šviesa, šešėliai, refleksai, spalva, kontrastai, komponavimas. Ir labai nesuklydau. Dėsčiau estetinį, vizualinį dalyką, o P. Karpavičius – techniką. Su savo studentais susikalbėdavome labai laisvai.
Viena iš studenčių, įkūrusi „Meno nišą“, per galerijos atidarymą pasakė: „Jeigu R. Dichavičius nebūtų mums dėstęs šito meno, tai nebūtų ir šitos galerijos“. Tai tarsi viską įprasmino. Kai darai su meile, žinojimu, dideliu noru ir tikėjimu, kažkas ir pasidaro.“
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė